Self Learners Network | Holocaust / Citatos

Quotes, People, Citatos2

Sąmokslai
Ne vokiečiai
Ne antisemitai
Ne padugnės

Sąmokslai

Santrauka

Advokatas Jakobas Goldbergas, Lietuvos kariuomenės žydų savanorių sąjungos pirmininkas, sovietų įkalintas okupacijos metu. 1941.07.08 Be to, dalyvavusieji susirinkime atsižvelgė į tai, ką Goldbergui prieš kelias dienas pasakė naujai paskirtas Lietuvos finansų ministras Matulionis. Goldbergas aplankė jį ir prašė įsikišti, kad liautųsi griobimai ir šaudymai. Per pokalbį Matulionis atskleidė pašnekovui lietuvių nuotaikas: Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė. (Avhram Tory, Kauno getas: diena po dienos, 13)

July 8. Those attending this meeting also took into consideration what the recently appointed Lithuanian finance minister, Matulionis, had told Goldberg a few days earlier; Goldberg had visited him and asked his intervention for putting an end to abductions and shootings. In this conversation Matulionis revealed to his interlocutor the prevailing mood among the Lithuanians: The Lithuanians are divided on the Jewish question. There are three main views: according to the most extreme view all the Jews in Lithuania must be exterminated; a more moderate view demands setting up a concentration camp where Jews will atone with blood and sweat for their crimes against the Lithuanian people. As for the third view? I am a practicing Roman Catholic; I - and other believers like me - believe that man cannot take the life of a human being like himself. Only God can do this. I have never been against anybody, but during the period of Soviet rule I and my friends realized that we did not have a common path with the Jews and never will. In our view, the Lithuanians and the Jews must be separated from each other and the sooner the better. For that purpose, the Ghetto is essential. There you will be separated and no longer able to harm us. This is a Christian position." When Goldberg asked Matulionis to try to prevail on his friends in the Lithuanian government to intervene to stop the killings, the minister answered: "The wrath of the people is so great that there is no way to stop these acts. When you leave the city for good and confine yourselves in the Ghetto, things will quiet down." The he added: "I am speaking frankly to you." The Lithuanian minister did not mention any pressure from the Germans. This means only one thing: assaults on the Jews express the will of the Lithuanian people.

While living here I had the misfortune to note some unfriendly comments in some press regarding the present relation between the Jews and the Lithuanians at the present time. These news could lead us to think that the Lithuanians are persecuting, killing and terrorizing thousands of unfortunate Jews. I am convinced that these news are false and intended to sow seeds of hatred. I know that the humanitarian Lithuanians cannot turn to brutality overnight as I believe that these news are inspired by evil enemies with intent to jeopardize our claims for Independence of Lithuania. On the other hand if the friendly spirit between the Jews and the Lithuanians are not as close as they have been then we must blame the Soviets and Nazis that overan all of the Lithuania. (Smetona, LII_F1_Ap1-1_Smetona-kalba-Cleveland-zydu-centre, 12)

No-antisemitism

Liudas Truska quote.

The Jews were not the only residents of Butrimantz. There were also large numbers of Lithuanians and Tatars. In nearby villages there were many Poles. We were all generally friendly and neighborly toward one another. Many Jews had friends who were of different nationalities. I remember, for instance, all sorts of people attending weddings. Among my father's close friends I recall Vaitkavichius and Ruskauskas, who later turned out to be willing assistants to our destruction. Many of the Lithuanians who lived in our town were able to speak Yiddish well. In the beginning of the 1930s, when hooligans from surrounding towns tried to create a pogrom, every person in Butrimantz stood up to stop it, whether they were Jews or not. The men got sticks, some even axes. To everybody's surprise, even Vinetsky, a director of a local Jewish school, went running down the street with a shovel in one hand, holding up his eyeglasses with the other. The villains were defeated that time. They ran away as far as they could, until the summer of 1941.... (Riva Lozansky) http://www.jewishgen.org/yizkor/Butrimonys/but017.html

Neumann byla... Lenkų (mūsų priešų) karininkų priėmimas, atsisakymas pulti Lenkiją. Žydų pabėgėlių priėmimas. Smetonos politika žydų atžvilgiu. Voldemaro ryšys su žydais. Decline in retail.

Apie lietuvių žmoniškumą liudija ir šie pavyzdžiai. Kai 1939 m. rudenį Lenkija buvo baigiama ginklu žudyti iš dviejų šonų, pirma iš vokiečių, o paskui ir iš rusų, jos plėšiami piliečiai, grasinus pavojams nustoti laisvės ir gyvybės, veržte veržėsi laisvon Lietuvon. Keliolika tūkstančių karių, kelios dešimtys tūkstančių civilinių buvo priimti, globojami ir maitinami Lietuvos iždo lėšomis ir visuomenės aukomis. Atsimenu, kaip apie 2000 nelaimingų žydų vokiečiai atvarė ligi Lietuvos sienos iš Lenkų territorijos, iš vadinamo Suvalkų trikampio, Hittlerio susitarimu su Stalinu atatekusio vokiečiams. Lietuvos vyriausybė pasigailėjo tų kankinių ir įsileido prieglaudon į savo žemę. Sovietams okupavus Lenkiją, Bielistoką, iš ten atsigabeno Lietuvon visa žydų dvasinė seminarija. Maisto ir kitų gyvenimo reikmenų atžvilgiu, Lietuvos būklė pasidarė sunki. Kai Sovietai jai perleido Vilnių ir jo apylinkes, teko maitinti arti pusės milijono naujų gyventojų. Taigi tad Lietuva, Lenkijos nuskriausta, jos ultimatumu nužeminta, mielai priglaudė jos piliečius, geru už blogą, atsilygindama. Bet kai ji pati tapo Sovietų Rusijos o paskui Vokios agresorių auka, niekas jai nepadėjo, niekas padėkos jai nepasakė už atliktus gailestingumo darbus. Priešingai, dargi čia Amerikoje, Lietuva tam tikros partijos šmeižiama, neteisingai nušviečiama, kad esanti diktatūriška, hitleriška, kad dėlto saugumo ir kitais kuriais sumetimais, turinti būti prijungta didžiai valstybei. (Smetona, LII_F1_Ap1-1_Smetona-kalba-Cleveland-zydu-centre, 40)

Po naujų metų prasidėjo masinis žydų kraustymasis iš Klaipėdos krašto. Buvo parduodami namai, krautuvės, dirbtuvės ir dvarai kartais net už juokingai mažus pinigus. Šito bėgimo niekas negalėjo sustabdyti, jis vyko gaivališkai, kaip taurų bandos bėga nuo artėjančio prerijos gaisro. (Martynas Anysas, A.A.Viktoras Gailius, Į Laisvę, 1956 Nr.11 (48))

žr. Alfons Scholz (Blynas - vokiečių gramatiką) ir Meškausko ryšių (kalbininkų)

The Tribunal will remember that on the 3rd of April 1939, as shown in GB-4, TC-53(a), Germany had occupied the Memelland. It would have appeared, as far as the Baltic States were concerned, that the position was satisfactory; but if the Tribunal will look at Document 2953-PS, which I put in as Exhibit GB-136, and Document 2952-PS, which I put in as GB-137, they will find that this defendant acted in close concert with the conspirator Heydrich, who is dead, in stirring up trouble in Lithuania with a group of pro-Nazi people called the "Woldemaras supporters." Document 2953-PS shows that Heydrich was passing to the Defendant Ribbentrop the request for financial support for the ... THE PRESIDENT: You are going to read 2953? SIR DAVID MAXWELL-FYFE: Yes, My Lord, that is the one I was going to read. That is a letter from Heydrich to the Defendant Ribbentrop and it says: "Dear Party Comrade Von Ribbentrop: "Enclosed please find a further report about the 'Woldemaras supporters.' As already mentioned in the previous report the 'Woldemaras supporters' are still asking for help from the Reich. I therefore ask you to examine the question of financial support brought up again by the 'Woldemaras supporters' set forth on Page 4, Paragraph 2, of the enclosed report and to make a definite decision. "The request of the 'Woldemaras supporters' for financial support could, in my opinion, be granted. Deliveries of arms should not, however, be made under any circumstances." Then, 2952-PS, the next document, is a fuller report, and at the end of that there is added in handwriting, "I support small regular payments, e. g., 2,000 to 3,000 marks quarterly." It is signed "W," who I understand to be the Secretary of State. I merely quoted that to show the extraordinary interference, even with comparatively unimportant countries. (Nuremberg trial 8 Jan. 46 )

Document 2952-PS. Notes by an official in the German Foreign Office, 19 July 1939, concerning German support of a group of people in Lithuania hostile to Poles and Jews and known as "Woldemaras adherents" (Exhibit GB-137)

TRANSLATION OF DOCUMENT 2952-PS ZU R.M. 33 g.Rs. MEMORANDUM

Note: Jonas Pankauskas was a doctoral student of experimental psychology at Leipzig University where Meškauskas was, too. He finished VDU in 1930 and returned to Lithuania in 1934. He also signed "Į organiškosios valstybės kūrybą"

During the last 1 1/2 years, Lithuanian activists, under the name of Woldemaras Supporters, have asked German offices repeatedly for support in the matter of weapons and money through the mediation of Memel confidence agents of the foreign office and the State Police H.Q. in Tilsit. Imminent large scale plots to seize power were always pointed out with these requests without anything ever happening afterwards. Thorough investigations have shown that the so-called "Woldemaras Supporters" are composed of persons who are dissatisfied with the Government of the Lithuanian President Smetana for the most varied reasons. A certain uniformity exists merely in the rejection of the friendly disposition towards Poland of the intellectual circles, as well as the Christian Democratic Party,which at present is decisively represented in the Lithuanian government. It has not yet been possible to identify the presence of a definite policy in the leadership of this group. No connections worth mentioning exist with Woldemaras, who lives in France, writing religious compositions and receiving a small pension from the Lithuanian government on the condition not to return to Lithuania and to remain quiet politically. It must therefore be considered as extremely questionable whether this group of activists, with whom the name "Woldemaras" is hardly more than an advertisement, will attain political influence in the near future. It is not in the interest of Germany to weaken the position of the Army Commander Rastikis, whose influence on the political direction of Lithuania is increasing. On the other hand it is not disadvantageous if the friendly endeavours towards Poland meet with active opposition. The Woldemaras group has occasionally been supported, for these reasons, with the approval of the Foreign Office [Aussenamt] by small amounts of money (amounts of a few hundred marks) so that its activities and its developments could be kept under observation. Support through the delivery of arms, aircraft and motor vehicles which had been asked for at different times, has not been given. It will be appropriate to adopt the same practice in future as well. Support on a larger scale will offer prospects for success only at such time as the Woldemaras group has shown that it is in the position to create the basis for an effective intervention in Lithuanian politics by itself. With regard to the pogrom-plans of the "Woldemaras Supporters" it has to be said that for some time past the Lithuanian government has been working successfully towards the elimination of Jewry from Lithuanian economy. This has resulted in an ever-growing increasing emigration of Jews during the last years. The Jews have always been excluded from Lithuanian public life. The preparation of pogroms could easily lead to a disturbance of this well planned development, which is gratifying to us. Berlin, 19th July, 1939. Doertenbach. RAM. [Added in handwriting]

I support small regular payments, e. g. 2-3,000 marks quarterly. [Signed]

PARTIAL TRANSLATION OF DOCUMENT 2953-PS. 29th June 1939. The Reichs Fuehrer-SS Chief of Security HQ. 1 1 1 1123 AZ: g.Rs. /39 POS./Kt. 1Stamp1 Foreign Office' Rm 38 g. Rs. received 29th June 1939 1 Encl. [Stamp] Most Secret

To the Reich Foreign Minister SS Major General [Gruppenfuehrer] v.Ribbentrop Wilhelmstrasse 63. Berlin W. 8.

Dear Party comrade v. Ribbentrop. Enclosed please find a further report about the "Woldemaras Supporters". As already mentioned in the previous report the "Woldemaras Supporters" are still asking for help from the Reich. I therefore ask you to examine the question of financial support, brought up again by the "Woldemaras Supporters", set forth on page 4 para 2 of the enclosed report, and to make a definite decision. The request of the "Woldemaras Supporters" for financial support could, in my opinion, be granted. Deliveries of arms should not, however, be made, under any circumstances. Heil Hitler ! Yours Heydrich.

Enclosure. F 12 348. A/L/2 Translation of Extract to RM .33 Most Secret In the middle of May it was decided to form a secret Lithuanian national socialist party. Its leaders are the most trustworthy members of the "Woldemaras Supporters". The direction of the work within the Officer's Corps is said to be in the hands of old members of the "Woldemaras Supporters". Besides that, they are said to have one assistant who is on the personal staff of President Smetana. In order to make full use of antisemitic feeling in Lithuania it is intended to stage pogroms against the Jews. The sum of 100,000 Lit (about 41,000 Mark) is required for this illegal work. Besides that a leading "Woldemaras Supporter" is enquiring whether the Reich would send weapons as well. The reply was given to the effect that money would possibly be provided but weapons, however, would definitely not be delivered. The fight against the Jews would result in a further increase in the escape of Jewish capital, causing Lithuania to be more dependent than ever on the German market. (Nazi Conspiracy and Aggression, Volume V, NT_Nazi_Vol-V.pdf)

Germantas-Meškauskas: Lietuvos naciai - ne esminiai, nemėgstami, išimtiniai

(Germanto ir/ar voldemarininkų siūlomi pogromai ir perversmas 1939 m.) Bericht. Betr.: Woldemaras-Bewegung in Litauen. Führende Kreise der Woldemaras-Bewegung geben zur augenblicklichen Lage in Litauen folgendes bekannt: Die Hauptmasse der arbeitenden Schicht, also Bauern und Arbeiter, sind mit der augenblicklichen Regierung sehr unzufrieden. Seit Abtretung des Memelgebietes erwartet man täglich irgendwelche innerpolitischen Veränderungen. Es herrscht eine allgemeine grosse Enttäuschung. Im Lager der Christlich-Demokraten versuchte man diese Enttäuschung zugunsten eines litauisch-polnischen Verhältnisses auszuspielen, mit der Begründung, daß die Schuld an der augenblicklichen innerpolitschen Schwierigkeit die deutschfreundlichen litauischen Kreise trifft, die die Abtrennung des Memelgebiets zugelassen haben. Zu den führenden Köpfen der Christlich-Demokraten gehört u.a. auch Prof. [Kazys] Pakstas (Geograph an der Kownoer Universität), unter dessen Einfluß auch [Leonas] Bistras steht. Wegen der aktiven Opposition der Christlich-Demokraten versuchten die Woldemaras-Anhänger mit diesen Kreisen in Verbindung zu treten. Nach dem polnischen Ultimatum hat jedoch Litauen eine unheilbare Wunde behalten, die trotz des Flirtes der litauischen Regierung mit Polen geblieben ist. Zur Zeit des Ultimatums hat Pakstas schon normale Beziehungen mit Polen gesucht mit der Begründung, daß dann die Memelfrage für Litauen gesichert sei. Die Woldemaras-Anhänger hielten Memel schon lange für verloren und wußten, daß zwischen Deutschen und LItauern kein Kontakt besteht. Sie versuchten, Prof. Pakstas dahingehend zu überreden, daß die Lösung der Memelfrage für Litauen evtl. günstiger sei. Zu der Reise des Armeeführers Rastikis nach Warschau erklären die Woldemaringer, daß das Volk den Besuch in Warschau als den größten Fehler ansieht, der je begangen worden ist. Auch der Außenminister Urbsys soll sich gegen diese Fahrt ausgesprochen haben. Zu der Stellung Rastikis gegenüber der starken christlich-demokratischen Vertretung erklärten die Woldemaringer, daß Rastikis nie sein eigentliches Gesicht zeige. Er sei nicht unbedingter Gegner Deutschlands, würde aber auch nie konsequenter Freund Deutschlands werden. Er spricht viel mit billigem Patriotismus, hat keine ernste Auffassung, liebt Posen und Orden und ist innerlich hohl. Seine Anhänger im Heer sind keine Idealisten, sondern nur ältere materiell eingestellte Kreise. Der oberste Chef [Jonas Pankauskas ] des K.V.C "Khtaliku Veikimo Centras" - katolische Aktion - hat in den letzten Tagen Woldemaringen gegenüber geäussert, daß Rastikis den Christlich-Demokraten Bauerndienste geleistet habe. Er habe geholfen, Smetona an die Wand zu drücken. Sein Vertrauen im Heer besteht aber nach wie vor weiter.

In einem kürzlich geführten Telefongespräch zwischen einem leitenden Woldemaringer und Woldemaras äusserte sich Woldemaras zu der aussenpolitischen Entwicklung Litauens sehr pessimistisch. Er erklärte dabei, daß es für einen Armeeführer nach Lösung der Memelfrage schon aus Prestige unmöglich sei, - weder nach Berlin noch nach Warschau - zu fahren. Ein führender Woldemaras-Anhänger erklärte hierzu, daß diese Reise der Popularität Rastikis ausserordentlich grossen Abbruch getan hat. Wenn Rastikis wegen der Reise nach Warschau auch in Berlin angefragt haben sollte, so ist dieses lediglich als eine Geste zu betrachten und darf nicht ernst genommen werden.

In den letzten Tagen verbreitet das polnische Radio, daß die litauische Armee sehr stark ist. Tatsächlich verhält es sich nach Angaben führender Woldemaringer so, daß ein Teil der Offiziere Idealisten sind und durch die augenblickliche Lage sehr enttäuscht wurden. Die anderen machen so gut wie gar keinen Dienst mit der Begründung, daß es keinen Zweck hat. Sie leben nur dem Augenblick und sind materiell eingestellt.

Zur eigenen Organisation erklärten die Woldemaringer, daß im Lager der Aktivisten bis zur Regierungsumbildung immerhin ein gewisses Einvernehmen bestand. Mit der Frage der Platzverteilung innerhalb des Kabinetts ist diese Einheit jedoch in die Brüche gegangen und die Christlich-Demokraten haben es verstanden, sich die wesentlichsten Stellen innerhalb der Regierung zu erobern. Sie - die Woldemarasleute - haben die praktische Arbeit geleistet und die anderen sind auf die Stühle gestiegen. Eine vorzeitige Auflösung des Aktivistenkomitees hat nur der Memelanschluß bewirkt.

Nach diesem Ergebnis ist man im Lager der aktivsten Woldemaras-Anhänger zu der Überzeugung gekommen, daß jeder noch so kleine Kompromiß nur zum Schaden gereicht. Nach den Besprechungen, die um den 17. und 18. Mai innerhalb des internsten Kreises der Woldemaras-Anhänger geführt worden sind, hat man mit diesem Tage die endgültige Gründung einer geheimen litauischen nationalsozialistischen Partei beschlossen. An ihrer Spitze stehen die vertrauenswürdigsten Woldemaras-Leute. Die Leitung der Arbeit innerhalb des Offizierskorps sowie die Führung der Verbindungen zum Heer liegt angeblich in Händen alter Woldemaringer. Außerdem haben die W. einen Mitarbeiter im Persönlichen Stab des Staatspräsidenten Smetona.

Als Arbeitsbasis gedenken die Woldemaringer die starke antisemitische Stimmung in Litauen auszunutzen und hier ihre Hauptansätze zu machen. Die bisher durchgeführten Judenprogrome sind im übrigen nach Erklärung der Woldemaringer ausschließlich von ihren Anhängern inszeniert worden. Irgendwelche aussenpolitischen Erklärungen würden von ihrer Seite nicht abgegeben werden. Man will dabei verhindern, daß seitens der Regierung eine Möglichkeit besteht, gegen ein gutes deutsch-litauisches Verhältnis zu propagieren. Als zweite Möglichkeit neben der Judenfrage könnte auch die Sozialreform angeschnitten werden. Die heutige Regierung ist nicht imstande, in dieser Frage auch nur eine annähernd günstige Lösung zu finden.

Für diese illegale Arbeit wird von den Woldemaringen ein Betrag von ca. 100 000 Lit benötigt. (Dieser Betrag soll im wesentlichen für die Durchführung der Judenprogrome in Litauen verwandt werden). Hierzu fragte ein führender Woldemaringer an, ob das Reich neben der Bereitstellung des Geldes evtl. auch Waffen liefern würde. Ihm ist darauf geantwortet worden, daß aber bestimmt keine Waffen zur Verfügung gestellt werden könnten. Die Organisation müßte auf mehr oder weniger legaler Basis versuchen, ihren politischen Einfluß mit der Zeit immer stärker geltend zu machen. Die Erringung des Sieges mit der Waffe könnte zu grösseren aussenpolitischen Komplikationen führen, wobei noch zu beachten ist, daß die augenblickliche Regierung evt. polnische Hilfe anrufen wird. In diesem Falle würden die W.-Anhänger vom Regen in die Traufe kommen.

Zu der Bereitstellung des Geldes ist abschliessend zu sagen, daß nach Kenntnis der innerpolitischen Situation Litauens die Steigerung des Judenprogroms den Staat in ausserordentlich grosse politische Schwierigkeiten bringen würde, die unbedingt auch ihre - Auswirkung - auf aussenpolitischem Gebiet finden würde. Die Steigerung der jüdischen Kapitalflucht würde zwangsläufig zur letzten Verarmung des Staates führen.

Zur Aufbesserung des Wirtschaftslebens wird Litauen also mehr denn je auf den deutschen Markt angewiesen sein.

Report. Subject .: Woldemaras movement in Lithuania. Leading circles of Woldemaras movement to give instantaneous Situation in Lithuania following is known: The main mass of the working layer, ie, peasants and workers, are very dissatisfied with the current government. Since assignment of Memel expected any internal political changes daily. There is a general big disappointment. In the camp of the Christian Democrats tried to play off that disappointment in favor of a Lithuanian-Polish relations, on the grounds that the blame for the instantaneous intra recent political difficulty meets the pro-German Lithuanian circles that have allowed the separation of Memel. Among the leaders of the Christian Democrats heard among others Prof. [Kazys] Pakstas (geographer at the University of Kovno), under whose influence also [Leonas] Bistras stands. Because of the active opposition of the Christian-Democrats tried Woldemaras Pendant with these groups to contact. After the Polish ultimatum but Lithuania has retained an incurable wound that has remained despite the Flirtes the Lithuanian government with Poland. At the moment of the ultimatum Pakstas has been normal relations with Poland sought on the grounds that the Memel question for Lithuania was then secured. The Woldemaras-followers did Memel lost for a long time and knew that there is no contact between Germans and Lithuanians. They tried to persuade Prof. Pakstas in that the solution of the Memel question for Lithuania might be cheaper. To the travel of the Army leader Rastikis to Warsaw [May 8, 1939] explain the Woldemaringer that the people watching the visit to Warsaw as the biggest mistakes that has ever been committed. Even the foreign minister Urbsys should have spoken out against this ride. To the position Rastikis against the strong Christian democratic representation declared the Woldemaringer that Rastikis never see his real face. He was not unconditional opponents of Germany, but would never be a consistent friend of Germany. He talks a lot of cheap patriotism, has no serious conception, loves poses and Order and is internally hollow. His supporters in the army are not idealists, but only older material set circles. The supreme head [Jonas Pankauskas ] of the KVC "Khtaliku Veikimo Centras" - catholic action - has over expressed in recent days Woldemaringen that Rastikis have the Christian-Democrats made farmer services. He helped to push Smetona on the wall. His confidence in the army but is still on.

In a recent telephone conversation between a conductive Woldemaringer and Woldemaras Woldemaras be expressed to the foreign policy development in Lithuania very pessimistic. He said on the issue, that it was for one army leader after solving the Memel question of prestige already impossible - to go - neither Berlin nor Warsaw. A leading Woldemaras supporters commented that this trip's popularity has done Rastikis extraordinarily large demolition. If Rastikis should have requested in Berlin because of the trip to Warsaw, so this is to be regarded merely as a gesture and should not be taken seriously.

In recent days, spreading the Polish Radio that the Lithuanian army is very strong. In fact, it behaves according to leading Woldemaringer so that some of the officers are idealists and were very disappointed by the current situation. The others are doing as good as no service on the grounds that it has no purpose. You only live the moment and are set material.

For your own organization declared the Woldemaringer that in the camp of activists at least there was a certain agreement to the cabinet reshuffle. With the question of the distribution of space within the cabinet this unit is, however, fell apart and the Christian Democrats have been able to conquer the most important positions within the government. You - the Woldemarasleute - have done the practical work and the others have risen to the chairs. An early termination of the activists Committee has only the Memel port causes.

According to this result we have come in the camp of the most active Woldemaras pendant to the conviction that every little compromise served only to damage. After the meetings, which were led by the 17 and 18 May internsten within the circle of Woldemaras-trailer, it was decided that day with the final establishment of a secret Lithuanian Nazi party. They are headed by the most trusted Woldemaras people. The management of working within the officer corps and the management of connections to the army is supposedly in the hands of old Woldemaringer. In addition, the W. have an employee in the personal staff of the President Smetona.

As a working basis, the Woldemaringer intend to take advantage of the strong anti-Semitic sentiment in Lithuania and to make this their main approaches. Carried out so far Judenprogrome have been staged in the rest of declaration Woldemaringer exclusively by their followers. Any foreign policy statements would not leave her side. They want to prevent the government there is a possibility to propagate against a good German-Lithuanian relations here. As a second option next to the Jewish question and the social reform could be cut. The current government is unable to find even a cheap approximate solution to this issue.

For this illegal work, an amount of approximately 100 000 Lit of the Woldemaringen is required. (This amount is to be used mainly for the implementation of Judenprogrome in Lithuania). To this end asked a leading Woldemaringer whether the kingdom in addition to providing the money supply would possibly weapons. He has been replied to, but that no weapons could be made available determined. The organization would try to more or less legal basis to make their political influence increasingly argued with time. The attainment of victory with the weapon could lead to greater foreign policy complications, which is still to be noted that the present government evt. Polish aid will call. In this case, the W-followers would go from bad to worse.

To the provision of money is conclusive to say that the knowledge of the internal political situation in Lithuania the increase of Judenprogroms would bring the state into extraordinarily great political difficulties that necessarily her - would see outside the political field - effect. The increase of the Jewish capital flight would lead inevitably to the last impoverishment of the state.

For the improvement of the economy of Lithuania will therefore be more dependent than ever on the German market.

In spite of the apparent good conditions many Jews emigrated from Lithuania due to lack of economic opportunities. Lithuania, deprived of Vilna, became a nation of only 2 1/2 million souls, and 50,000 sq.kilometers area. The city population constituted only 20% of the entire nation. Slowly the younger farmers, having secured education, began seeking new opportunities in cities by entering professions, trades, commerce and other lines and thus intensifying competition in already crowded lines. The result of this turn of events, coupled together with the cooperative movement among all the farmers, who by now became an industrilized agriculturists. The Jews found less and less opportunity for private enterprises. Due to these conditions a new movement sprung up among the Jews i.e. emigration to Palestine. This movement was promoted by some of the wealthy Jews who, in leaving, took all their wealth with them. This tendency soon reached a condition portending a crisis. Hence the government together with some leading Jews attempted to find a method to correct this evil. As a result it was decided to encourage the emigration of poorer Jews and retention of the successful type. This plan was approved by the leading Jews and the government and methods were worked out to aid the emigration to Palestine. Lithuania entered into a mutual agreement with Palestine and proceeded to put these measures into practice. As a result the trade balance between Palestine and Lithuania grew in volume notwithstanding the great distances. This activity was intensified thanks to the great ability and efforts of two great men, the Lithuanian consuls to Palestine, namely Doctors Rosenbaum and Rachmilevitz. The names of both of these great Jews will always remain in Lithuanian history as members of Lithuanian National Council and as Ministers of Lithuania." (Smetona, 1943, Klyvlendo žydų centre)

1117 East 105th Street, Cleveland

Citata: Pyragius apie Raštikį

Germantas-Meškauskas - if he was the person - would explain why he knew Heydrich, why he worked in the Eastern Studies Office, why he was so valued. Unclear about the May 17-18 meeting. Make a grid of the possible people and points in favor and against.

GERMANTAS — VIENIŠAS MINTYTO]AS. Kitas buvęs valdžios žmogus — Germantas laikėsi nuošaliai visų bloko ginčų. Prabildavo tik prie stalo, valgydamas. Sėdėjo dažniausia su Mečiu Mackevičium, kuris mėgo politines temas. Nejučiomis jis išprovakuodavo pasisakyti ir savo kaimyną. Tada Germantas karščiuodavosi, dėstydavo ir gindavo savo pažiūras. Politika esanti reali kova. Priemonės turinčios būti tokios, kokias priešas vartoja. Prievartos nereikia bijoti. Diktatūra esanti vienintelė protinga valdymo sistema. Niekas nesistebėjo tokia jo kalba. Daugelis jį vis dar laikė nacių pataikūnu. Toks jis pradžioj bandė reikštis. Jieškojo ryšio su kapais, jiems vokišku stiliumi daužė klumpių užkulnis ir vis kartojo “jawohl”. Paskui to atsisakė, pamatęs, kad čia visai kitas pasaulis. Tačiau draugams galėjo tai palikti keistą įspūdį. Keista atrodė ir kita jo maniera. Parėjęs iš darbo, jis sėdėdavo vienui vienas, parėmęs galvą, kažką mąstydamas. Valandų valandas, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką, jis galvodavo ir galvodavo. Atrodė, kad jo smegenis vargina kažkas labai sunkaus, bet kas — buvo sunku atspėti. Gal jis tikrino kai ką savo mintyse, taisė ar keitė? Gal pervertino savo naciškas idėjas, kuriomis buvo užsikrėtęs prieš karą? Dar studijuodamas lingvistiką Leipcigo universitete jis kalbino kitus lietuvius studentus pasidalinti temomis ir sukurti lietuvišką “Mein Kampf”. Pritarimo nerado, tačiau savo minties neatsisakė. Grįžęs į Lietuvą, bandė patekti lektoriumi į Klaipėdos pedagoginį institutą, tikėdamasis, ten surasti ir prisiauginti sau šalininkų. Tuometinis švietimo ministerijos generalinis sekretorius Masiliūnas, galbūt jausdamas ko Germantas siekia, nepaskyrė jo į Klaipėdą. Germantas tada nuėjo dirbti į saugumą, spaudos skyriaus vedėju. Prieš pat karą Lietuvoj lankėsi Tilžės gestapo viršininkas dr. Greffė. Germantas buvo paskirtas jį lydėti po kurortus ir gražesnes vietoves. Greffės kelionė turbūt nebuvo betikslė. Savo rankose jis laikė visą žvalgybą rytų šiaurės kraštams sekti. Tad ir pažintis su Germantu jam turėjo praversti. Bolševikams užimant Lietuvą, Germantas pabėgo į Tilžę ir kurį laiką buvo Greffės svečias. Kai mes atsidūrėme Berlyne, Germantą jau radom ten. Jis nesijungė į lietuviškąjį pabėgėlių gyvenimą, laikėsi nuošaliai, kažką veikė, bet ką —niekas iš karto nesuprato. Tik susikūrus lietuvių sąjungai ir parapijai, susiorganizavus aktivistų sąjūdžiui kovai su bolševikiniu Lietuvos okupantu, pradėta jausti ir Germanto vaidmuo. Greičiausia tas pats Greffė pavedė jam susprogdinti tautinį lietuvių judėjimą Berlyne. Germantas ėmėsi darbo labai atsargiai, pats neidamas į priekį, neišsiduodamas, panaudodamas kitus. (Yla, Žmonės ir žvėrys)

Note that Povilaitis and Skučas were the first to be ordered by the Soviets demoted and soon arrested, later executed... Lietuvos reikalų ministerijos valstybės saugumo departamento direktoriaus A.Povilaičio 1941.03.13 parodymai sovietams: 1940 m. vasario mėn. respublikos prezidento adjutantas pulk.Žukaitis paskambino man ir paprašė, kad aš kartu su valstybės saugumo departamento inspektorium dr.Meškausku užeičiau į prezidentūrą... Žukaitis taip pat sakė, jog tai, kad Vokietija sutriuškino Lenkiją ir kad į Lietuvos teritoriją į išskirtas joms bazes įvestos tarybinės kariuomenės dalys, pastatė Lietuvos valstybę į sunkią politinę padėtį. Ryšium su tuo, tęsė toliau Žukaitis, Smetona priėjo išvadą, kad Lietuvos vyriausybės politinė orientacija į Angliją ir Prancūziją yra klaidinga ir net žalinga. Gyvenimas, kaip pareiškė Žukaitis, parodė, kad Anglija apvylė eilę valstybių: Abisiniją, Austriją, Lenkiją, Čekoslovakiją ir kad greta šių valstybių Lietuva taip pat tapo paklusniu įrankiu Anglijos rankose... Todėl, sakė Žukaitis, Lietuva, kaip nedidelė valstybė, negalės išlikti savarankiška ir išsaugoti kiek skirtingą nuo kaimyninių valstybių socialinę-ekonominę struktūrą, kad ankščiau ar vėliau Lietuvai teks pajungti savo politinį ir ekonominį gyvenimą vienai ar kitai doktrinai. Priimti socialistinę valstybės sistemą, sakė toliau Žukaitis, tai reikštų savo pačių rankomis užkasti save į kapą; todėl lieka vienintelė išeitis - orientuotis į Vokietiją, o tam jau dabar reikia pradėti ieškoti kelių ir priemonių susiartinti su ja ir pagerinti su ja santykius... Toliau pulk.Žukaitis pranešė, jog prezidentas Smetona tikisi, kad mano kelionė į Berlyną turės padaryti galą nedraugiškiems santykiams su Vokietija, reabilituoti Lietuvos vyriausybę be jos vadą Smetoną Vokietijos valdančiųjų sluoksnių akyse ir užtikrinti juos, kad Lietuvos vyriausybė ir Smetona pagaliau suprato savo ankstesnes klaidas ir šiuo metu persiorientavo į savo galingą Vakarų kaimyną - Vokietiją. Mūsų pokalbio išdavoje pulk.Žukaitis prezidento Smetonos vardu trumpai suformulavo man eilę klausimų, kurie lietė gyvybinius Lietuvos valstybės interesus ir kuriuos aš būsimos kelionės metu turėjau pateikti Vokietijos vyriausybiniams sluoksniams. Klausimai buvo tokie: 1.Ar sutiktų Vokietija paimti Lietuvą savo protektoran?... 3.Informuoti Vokietijos valdančiuosius sluoksnius, kad prezidentas Smetona nutarė persiorientuoti į Vokietiją ir tikisi gauti iš pastarosios reikalingą pagalbą. Ir, pagaliau, Žukaitis pranešė, kad prezidentas Smetona paveda vesti derybas, laikantis šių vyriausybės nurodymų, su Vokietijos vyriausybe tik man ir kad apie tai neturi žinoti niekas net iš Lietuvos vyriausybės narių tarpo. Tam buvo šios priežastys: pirma, mano asmeninė germanofiliška kryptis: antra, Smetona laikė mane žmogumi, iki galo atsidavusiu jam... ... Vokietijoje mane priėmė gestapo viršininko padėjėjas daktaras [Werner] Bestė. Kaip pranešė Bestė, Vokietija galės paimti Lietuvą savo protektoratan net iki 1940 m. rugsėjo mėn. ir bet kuriuo atveju ne vėliau, kaip pasibaigus karui Vakaruose. Dėl kitų mano paliestų klausimų Bestė atsakė, kad artimiausioje ateityje Vokietija ryšium su įvykiais Vakaruose negali kištis į įvykių eigą Pabaltijyje... Be daktaro Bestės, buvau susitikęs su gestapo komisaru Fidinhofu, gestapo viršininko padėjėju Eidrigu ir gestapo valstybės saugumo policijos viršininku Mileriu... Grįžęs į Lietuvą, aš, kaip jau buvo susitarta su pulk.Žukaičiu man išvykstant iš Lietuvos ir su daktaru Beste Vokietijoje, visa, ką aš sužinojau iš Bestės, perdaviau asmeniškai prezidentui Smetonai. Smetona labai atidžiai ir pastebimai pakilia nuotaika išklausė manęs ir trumpai išdėstė tai, ką ankščiau buvo kalbėjęs Žukaitis... Todėl, pasakė baigdamas Smetona, jeigu politinė konjunktūra to pareikalaus, tai jis nėra nusistatęs prieš nacionalsocialistinių prinicipų įgyvendinimą Lietuvoje, t.y. prieš fašistinio perversmo įvykdymą. Kaip pranešė man Smetona, prieš tai bus pakeista vyriausybės sudėtis ir jis jau numatęs ministro pirmininko postui naują kandidatūrą... Ir pagaliau, Smetona, dar kartą pareiškęs savo pasitenkinimą dėl mano kelionės į Vokietiją, davė nurodymą, kad nuo šiol reiki pakeisti pažiūrą į vokiečius geron pusėn, teikti jiems reikalingą pagalbą, jeigu ji bus reikalinga jiems iš Lietuvos valstybės. Tuo metu reikalas lietė pagalbą vokiečiams išgaudant slaptus Anglijos ir Prancūzijos agentus, veikusius Lietuvos teritorijoje prieš Vokietiją. Klausimas dėl slaptos agentūros permetimo į Tarybų Sąjungos teritoriją iškilo 1940 m. kovo mėn., atvažiavus į Lietuvą daktarui Grėfei. Daktaras Grėfė, atvažiavęs į Kauną, paprašė mane, kad aš padėčiau permesti į Tarybų Sąjungos teritoriją slaptą agentūrą. Kadangi buvau gavęs prezidento Smetonos nurodymą padėti vokiečiams, sutikau padėti daktarui Grėfui permesti agentūrą į Tarybų Sąjungos teritoriją. Buvusiam Lietuvos valstybės saugumo policijos viršininkui Bortkevičiui vykstant į Vilnių, aš jam įsakiau, kad kartu su buvusiu valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininku Čenkum suteiktų vokiečiams reikalingą pagalbą permetant į Tarybų Saungos teritoriją slaptą agentūrą. Grįžęs iš Vilniaus, Bortkevičius man pranešė, kad jis kartu su Čenkum sudarė konkretų planą agentūrai permesti į Tarybų Sąjungos teritoriją. Pagal planą buvo numatyta, kad vokiečiai iš savo pusės ketina permesti į Tarybų Sąjungos teritoriją du savo agentus, trečią agentą turėjo duoti Čenkus. Agentai buvo pasiųsti į Tarybų Sąjungos teritoriją, siekiant surinkti žinių apie Tarybų Sąjungos kariuomenės koncentravimą Vakarų pasienyje... (Komunistas, 1960.06, LKP CK Nr.319, 89-100 l.)

1940 m. gruodis? Reikia pasakyti, jog nestigo sugestijų iš lietuvių atbėgėlių tarpo, kad siekčiau kontakto su Himmlerio žinyba, konkrečiau pasakius, su Gestapu. Jis jiems tada atrodė politiškai svaresnis už O.K.W., nes jie, kaip svetimšaliai, atbėgę į Vokietiją, šiai esant kare su kitomis Vakarų didžiosiomis valstybėmis, buvo neišvengiamai patekę į pilną vokiečių saugumo organų bei policijos globą. Sakytos tendencijos pagrindiniu piršliu buvo pasireiškęs dr. Meškauskas, buvęs vidaus politinio sekimo direktorius prie paskutinės Lietuvos Vyriausybės. Jis įkalbinėjo mane, kad siekčiau kontakto pirmiausia su Gestapu ir net žadėjo pats supažindinti su tos vokiečių institucijos galva anuo metu Reinhardu Heydrichu. (Škirpa, Sukilimas)

Perimdamas žodį iš dr. Girgenzono, jo kolega — bene ir viršininkas — dr. Greffe staigiai pasiteiravo, kodėl į LAF neįsileidžiame buvusių Lietuvos saugumo valdininkų, kurie esą ne menkesni lietuviai - patriotai, kaip visi kiti lietuviai atbėgėliai. ... Tuomet dr. Greffe tiesiai paklausė, kodėl į jį nepriimtas dr. Germantas, kuris turįs iš seniau pažinčių vokiečių tarpe ir galėtų būti LAF itin naudingas. Tarp kito ko, dr. Greffe pastebėjo, jog Germantas pasipa-žjstąs su pačiu Heydrichu, Saugumo viršininku, ir naudojęsis šio pastarojo pasitikėjimu. ... Kadangi susidėjusiomis aplinkybėmis kitaip pasielgti nebebuvo galima, tai po poros dienų, pasitaręs su kitais LAF vadovaujamojo branduolio nariais, pakviečiau dr. Germantą užeiti pas mane pasikalbėti. Ta proga daviau jam pasiskaityti LAF platformos metmenis ir jam pasiūliau prie to sąjūdžio prisidėti. LAF platformai dr. Germantas pilnai pritarė, nors ten ir buvo statomas besąlyginis valstybinės nepriklausomybės reikalavimas Lietuvai, tačiau davė man aiškiai suprasti, jog pretenduoja į LAF vado pavaduotojus. Kitaip sakant, pareiškė noro tuojau lipti stačiai "ant altoriaus", dar nė negavęs "pašventinimo" — visų kitų LAF narių pritarimo tokiam pasi-šovimui. Pareikšdamas tokią pretenziją, Germantas išsidavė, ko siekė, kad buvo neabejotinas karjeristas ir todėl pavojingas LAF egzistencijai, kaip Gestapo akis pačiame jos centre. Norėdamas kaip nors išsinerti iš be galo keblios padėties, kurion Germanto nelauktai pareikštoji pretenzija mane buvo pastačiusi, bet iš kitos pusės, kad jo prieš LAF neįkaitinčiau, paaiškinau, jog "vado pavaduotojo" klausimas tuo tarpu dar nebuvo kilęs ir faktiškai nė nebuvo aktualus, nes LAF organizacija buvo dar visai negausi. Pasiūliau dr. Germantui, kaip buv. prityrusiam valstybės saugumo pareigūnui, imtis iniciatyvos sudaryti LAF rėmuose valstybės saugumo komisiją ir stoti jos priekyje pirmininku, pastudijuoti atkursimos Lietuvos politinio saugumo problemas ir paruošti atitinkamus tos srities sutvarkymo projektus. (Škirpa, Sukilimas)

Kuomet "Didžiųjų dienų užrašus" surašinėjau, jau buvo išryškėję, jog naciams buvo pavykę surasti lietuvių atbėgėlių tarpe Berlyne asmenų, kurie buvo įsipareigoję Gestapui sudaryti Lietuvoje lietuvių nacionalsocialistų partiją, kad tuo būdu nustumtų į šalį Lietuvių Aktyvistų Frontą. Tos nacių lietuviškos filialės priešakyje, kaip jos vadas, buvo paskirtas dr. Meškauskas - Germantas, o lietuviškųjų SS vadu buvo numatytas p. Čenkus, buvęs mūsų saugumo aukštesnis pareigūnas. Savo atsiminimuose generolas Raštikis mini, jog ir jam buvo pasiūlyta įeiti į tos partijos vadovybę, tik jis nesutikęs. Mane stebino ne tiek tai, kad Raštikis nesusigundė to pasiūlymo priimti, kiek tai, kad toks "pasiūlymas" jam buvo Gestapo padarytas, nors ir per lietuvišką tarpininką. Tą pačią dieną Meškauskas - Germantas išsiskubino į Lietuvą ten jau kurti sakytos nacių partijos, šį kartą importuojamos iš pat Gestapo centro. Šiai gestapinei machinacijai pastoti kelią buvau davęs Kaunui sekantį patarimą: 10. Jei Meškauskas bandytų Lietuvoje tikrai kurti nacionalsocialistų partiją, tai reikia iš jo ir tos partijos reikalauti viešo pasisakymo, jog ji formaliai ir iš esmės stovi ant Lietuvos nepriklausomybės pagrindo, ir kad apie tai skelbtų viešai. Kiek man žinoma, šio reikalavimo patenkinti Meškauskas nėra autorizuotas ir negalės viešai skelbti. Todėl iš jo kuriamos partijos nieko rimto esamomis Lietuvoje sąlygomis išeiti negalėtų. (Škirpa, Sukilimas)

Vokiečių sovietų karui kilus, sužinojom, kad naciškos lietuvių grupės vadas buvo dr. Germantas. Jis tuoj išsiskubino į Lietuvą. Savo vietoj ir savo įgaliotiniu paliko rašytoją V. A. [Vytautą Alantą] Šis kalbino norinčius greičiau grįžti į Lietuvą, bet su ta sąlyga, jei pasižadės įsijungti į lietuviškųjų nacionalsocialistų grupę. Lietuvoj, tapęs švietimo tarėju, Germantas vedė visai kitą politiką. Nacionalsocialistų nebeorganizavo — gal matė, jog iš to nieko nebeišeis, o gal susidūrė su stipresne nacionalistų grupe, kuri iš pirmų dienų pasisiūlė talkinti vokiečiams. Ši grupė jau turėjo savo vadus, ir Germanto anaiptol nebūtų stačiusi priekyje. (Yla, Žmonės ir žvėrys)

Blynas apie Germantą.

Esą Alantas esąs už visišką susijungimą su Vokietija. Buvo užėjęs į namus St.V[ykintas]. Sakė, kad esą Germantas-Meškauskas (Smetonos šiknialaižys), Alantas, Dainauskas ir dar kažkas esą už visišką susijungimą su Vokietija. Pardavikai. (Blynas)

Įvairių rūšių policijos santykiai tarp savęs buvo nevienodi. Labai geri santykiai - tarnybinis ir privatus bendravimas buvo tarp Viešosios policijos, Pasienio ir Geležinkelių policijų. Visiškai kitokia padėtis buvo santykiaujant minėtoms policijoms su Saugumo ir kriminaline policija. (Kriminalinė policija visiškai nelogiškai buvo įjungta į Saugumo policijos departamentą). Čia santykiai buvo labai blogi. Tarnybiškai buvo tik tiek bendradarbiaujama, kiek buvo priversti pačių valstybės interesų. Saugumo policijos departamentas ir patys saugumiečiai sirgo įsivaizduota pranašumo manija ir laikė save kiekvieno kito žmogaus likimo sprendėjais. Buvo neįprastai išdidūs ir neproporcingai pasipūtę. Ir kodėl gi nesipūsti ir neimprovizuoti visagalius, nes Saugumas buvo valstybė valstybėje. Saugumo policijos "nuosavybėje" buvo kiekvienas pilietis. Nuo jų priklausė leisti piliečiui ramiai gyventi ar neleisti. Saugumo policijos "apvaizdos" neišvengė jokia policija. Nė viena visuomeninė ar valstybinė organizacija nebuvo paliktos be saugumo vaiduoklių. Statkui tapus Saugumo policijos departamento direktorium [1931-1934] buvo žengtas dar vienas neapgalvotas ardantis žingsnis pirmyn. Buvo pradėta ieškoti ir verbuoti apmokamus šnipelius mūsų karininkijos gretose. Ir kas be ko - šnipelių pritupdė. Ir čia buvo įnešta nešvanki demoralizacija. Niekas negali neigti Saugumo policijos atlikto milžiniško darbo kovojant su mūsų valstybės ir tautos vidaus priešais. Bet tai galėjo atlikti tiesioginiai nukreipus visą sumanumą ir energiją į rimtus ir pavojingus vidaus priešus, bet nelauminėti ir vaikyti šmėklas ten, kur iš viso jokio priešo nebuvo. (Reivytis, 111-112)

This all shows, by way of contrast, that the other two Lithuanian conspiracies were led not by Germans, but by Lithuanians.

Išsimanė paukštelius *žūdyti*.

Kur dorovė yra kritus, ten ir tauta *eina prie žlugimo*. Kur dorovė silpna, ten jaunimas *eina prie ištvirkimo*.

Kilo tarp lenkų *sambruzdas*.

Tie rusai *nevydonai* mus kankino.

Lenkai* pagrobė Vilnių.

Laive, mačiau buvo ir *murinų*. Negras mūsų kalbai teiktinesnis.

To miesto gyventojai *daugumoje* žydai.

(Meškauskas, Lietuvių kalbos rašomosios kalbos vadovėlis III dalis)

Germantas - sociopath?

Germantas: Antano Smetonos Didžiosios mintys

Mažuma turėtų teisės, kaip tik "aristokratizmo" principu remdamos, iškišti pirmon vieton inteligencijos rolę mūsų visuomenės gyvenime. I.227 (Meškauskas, Smetona, 46)

Kur mažumos esti išmėtytos po visą šalį nedidelėmis salomis arba įsiterpusios mažais sluoksniais didžiumoje, negali būti kalbos apie jų savivaldybę su ypatinga teritorija; ten jų teisės tenka laiduoti (garantuoti) ant kito pamato: jų kultūros reikalu. Jų kalbos teisė apsaugojama ypatingais bendravimo santykiais savybėje ir didžiumoje. I.305 (Meškauskas, Smetona, 46)

Kartais šmeižėjas nori griebtis satyros savo priešininkui kauti, bet jam nesiseka ir pradeda tiesiog mėgzdytis, kaip kartais ištvirkę vaikai mėgzdo pavargėlį arba kokį žydelį. Tokiame mėgzdyme nematyti jokio humoro, o tik vienas šlykštus piktumas. I.41 (Meškauskas, Smetona, 46)

Inteligentija yra tautos druska, tautinės kultūros saikas. Ne veltui ji vedasi šviesos nešėja. Inteligentais matuojamas tautinės kultūros laipsnis. Bet jie tuomet tegali būti kultūros saikas, kada yra tikrai žiburys, spindįs minioms savo šviesiu protu. II.36 (Meškauskas, Smetona, 46)

Gale pridedame kovą su lenkais, kad geriau matytume, kuriais keliais ėjo mūsų atgimimas ir kieno jis buvo daugiausia tramdomas, slopinamas. Tos kovos vadas buvo A.Smetona. Gerai jis pažįsta visas lenkų klastas ir šunybes. Iš jo raštų tą savo amžinąjį priešą galime labai gerai pažinti ir kovos taktikos pasimokyti. (Meškauskas, Smetona, 9)

Koki gi išeitų visuomenės veikėjai, taip šelpiami (pagal jų įsitikinimus)? Turėtume visokios spalvos pirmeivių ir katalikų inteligentų, bet neturėtume gerų l i e t u v i ų gydytojų, advokatų, agronomų, pedagogų. Mūsiškiai mokytųsi universitetuose "įsitikinimų", kad galėtų geriau įtikti mūsų šelpimo draugijoms, o svetimtaučiai mokytųsi medicinos, agronomijos, technikos mokslų. Mūsų diplomuotieji veikėjai paskum susitiktų Lietuvoje su gerai išmokusiais savo verlo žydais, lenkais, latviais ir kitais "bespalviais" profesionalais ir imtų kovoti su jais dėl idėjų: mūsiškiai brošiūrų padailints sakiniais, o anie receptais, praktikos žiniomis ir kitais mokslo niekniekiais, universitete įgytais. Mūsiškiai "nukentėtų" dėl idėjos ir būtų garbinami kankiniai, o svetimieji "buržujai" būtų mūsų kultūrtregeriai. Nei pirmeiviškumo nei atžagaraveiškumo premijos, išduotos mūsų šelpimo draugijų, nieko nebepadėtų. II.102 (Meškauskas, Smetona, 30)

Neišmintinga yra tautai atsižadėti savo praeities ir laikyti jį nieko nebevertu daiktu. Tą klaidą dažnai daro lietuviai. Tačiau dar neišmintingiau yra matyti senovės santykiuose pagrindas dabarties politikai. Tą klaidą nuolat daro lenkai. IV.203 (Meškauskas, Smetona, 45)

Amatai lietuvių ligšiol tebelaikomi tokiu dalyku, kurs tinkąs lenkams, žydams ir kitiem prašalaičiams, tik ne jiems. Sodietis dar ir šiandien tebemano, kad jo sūnus turįs verstis žemės ūkiu, nors to ūkio vienas vardas bebūtų likęs. III.64 (Meškauskas, Smetona, 60)

Prekybos lietuviai tik neseniai pradėjo griebtis ir miesteliuose verstis smulkmenų parduotuvėmis. Vienur kitur mūsiškiai supirkinėja sodžiaus produktus: naminius paukščius, kiaušinius ir gyvulius. Konkuruodami su žydais, tie mūsų verteivos vėl privalo kredito. Jei didžioji prekyba negali be jo apsieiti, tai jis dar labiau reikalingas mažajai. III.131 (Meškauskas, Smetona, 60)

Kooperacijų kelias yra kovos kelias, tik jis turi būti doras. Dorumo kovoje turime reikalauti iš savęs ir iš žydų. Jie taip yra susiorganizavę, kad mums belieka imtis iš jų vienybės pavyzdys. III.138 (Meškauskas, Smetona, 61)

Kad geriau suprastume kooperacijos vertę, tai tikrai daugiau jąja rūpintumės. Kooperacija yra lietuvių atgijimas, kaimo išsivadavimas iš slėgiančio prekių luomo. Žydai tarpininkauja mūsų sodiečiams, parduodant ką ir perkant, žydai dažniausiai jiems atstoja mažojo kredito įstaigas, imdami dideles palūkanas. Mūsų valstietis nieko neperka ir nieko neparduoda be šių tarpininkų, pasidalinusių gubernijas savo apskritimis ir apygardomis. Kiekvienas kampelis turi savo prekiją žydą, kurio sritin kištis kitiems žydams uždrausta jų organizacijos. Nustato kainas javams, miškams, gyvuliams ir kitiems ūkininkų produktams šių tarpininkų organizacijos: tat savotiškas kooperacijos dėsnis. III.133 (Meškauskas, Smetona, 61)

Finansisto rolė šį metą Lietuvoje yra didelė ir prakilni. Palaidų pinigų, ypač laukininkuose, turime apsčiai. Jie pripildo vyriausybės iždą, žydų banko kontoras, akcionierių bankus ir kitas svetimųjų kredito įstaigas. II.55 (Meškauskas, Smetona, 62)

Visa šalis esti įtakoje tos tautos, kuri ims viršų miestuose ir miesteliuose. I.136 (Meškauskas, Smetona, 67)

Miestas, taip sakant, vedžioja sodžių. Kas mieste darosi, kas jame šnekama ar ketinama, tai visa atsiliepia ir sodžiuje. Politikos ir visuomenės gyvenime sodžius visiškai pasiduoda miesto sugestijai. I.136 (Meškauskas, Smetona, 67)

Kultūros gyvenime miestai tai širdis, o miesteliai gyslos, kuriomis teka į visas puse krašto gyvybė. Ir kuo smarkiau ir drąsiau plaka ta širdis, tuo daugiau kultūros maisto patenka aplinkui gyvenantiems sodiečiams. (Meškauskas, Smetona, 67)

pabrėžta: Kuo aukščiau esti pakilusi šalies kultūra, tuo labiau sodžius tuštėja. (Meškauskas, Smetona, 68)

Vilnius yra ir bus centras lenkų, žydų, lietuvių, gudų ir rusų, Lietuvoje gyvenančių; jis jau yra. Patriotiško, sau vieniems centro, nebepasidarysime, nes jau nebe toks metas. Dargi Atėnai Periklo metu, tas graikų kultūros židinys, per pusę buvo jau nebe graikiškas miestas: ten skambėjo lydų, frigų foinikų, persų ir kitų Mažosios Azijos tautų kalbos. Tad kur čia mums dabar svajoti apie mūsų vienų kultūros židinį. I.182 (Meškauskas, Smetona, 69)

Katalikybė ne apsiaustas lietuviškumui ir lietuviškumas ne apsiaustas katalikybei. Viena ir antra sąvoka yra du atskiru dalyku. Negerai būtų, jei katalikas virstų lietuvio sinonimu arba atbulai. I.60-61 (Meškauskas, Smetona, 94)

Nesuprantamas klausimas: katra, tautybė ar katalikybė reikia aukščiau statyti? Kas taip klausia, tas mano, jog doros atžvilgiu tautybė esanti ne krikščionybės ribose, bet už jų. Vadinas, doros mastu vertinant lietuviškumą ir tuo būdu dedant krikščioniškumo ribas, negalima aukštumo laipsniu vertinti tų dviejų sąvokų. I.62 (Meškauskas, Smetona, 94)

Jei kiltų pavojus tėvynei, katalikui būtų artimesnis savo tautos žmogus, kad ir protestantas ar liberalas, nekaip svetimasis katalikas. (Meškauskas, Smetona, 94)

paskutinė knygos citata: Lietuviai, ponai lenkai, nepripažįsta jūsų kumšties principo. Jūs uoliai palaikote mūsų krašte viduramžių Faustrecht. Bet ar tik nežūsite patys nuo jo? Minios, jūsų išmokytos vartoti kumštį lietuviams mušti bažnyčioje, gal kada atkreips jį į jus pačius, tik ne bažnyčioje, o arti jūsų sodybų. Bet jums nerūpi rytojus, kaip nerūpėjo jis Lenkijos ir Lietuvos didžiūnams, draskant jų gimtąsias šalis. Jūs nesimokote iš istorijos, be galo, be krašto savim vienais įsimylėję. IV.109 (Meškauskas, Smetona, 120)

Germantas's views

Tuo tarpu svarbiausias Lietuvos komunistų uždavinys yra surinkti daugiau narių ir įsiskverbti į kitas organizacijas, bet tai jiems mažiausiai sekasi lietuvių tarpe. Didžioji komunistų dalis yra žydai - net 53%. Iš jų tarpo 25% yra žydžių. Bet tas charakteringiausia, kad Lietuvos komunistų vadovybė beveik vienų žydų rankose - apie 90% vadų yra žydų tautybės. Jei paimsime kitų valstybių komunistų statistiką, tai rasime beveik tą patį žydų nuošimtį. Pav., Lenkijoje komunistų tarpe yra 55% žydų. Vadovaujančiuose sluoksniuose žydų ten randame 90%. Labai svarbus žydų vaidmuo buvo rusų didžiojoje revoliucijoje (1917 m.). Jai vadovauti iš anksto buvo sudarytas tam tikras "Politinis biuras" ir "Karo revoliucijos centras". Į tuos politinius ir militarinius įėjo 10 asmenų, jų tarpe 6 žydai (Trockis, Sokolnikov, Zinovjev, Kamenev, Sverdlov ir Uritzki). Vadinasi, žydų dauguma buvo revoliucijos vadų eilėse. Pažymėtina, kad tuose centruose tebuvo tik du rusai. Labai įsidėmėtinius davinius duoda vienas Anglijos žydas A.S.Rappaport savo knygoje "Rusų revoliucijos pionieriai". Jis rašo: "Nuo 1903 m. kovo mėn. iki 1904 m. lapkričio mėn. į Aleksandrovskos kalėjimą pateko 384 politiniai kaliniai. Pagal tautybes kalinių nuošimtis atrodo taip: 53,9% žydų, 25,4% rusų, 10,4% lenkų, 5,9% gruzinų, 1,5% estų ir latvių ir 1,9% kitų. Moterų tarpe buvo 64,3% žydžių. Plehve laiko tvirtinimą teisingu, kad 80% Rusijos revoliucionierių buvo žydai". Taip tat rašo žydas apie žydų revoliucinį vaidmenį Rusijoje. Vadinasi, komunizmas žydų tarpe randa didelį pritarimą. (Meškauskas, KŽN, 46)

Geriausiu pavyzdžiu gali būti neseniai miręs bolševikų komisaras žydas Krasinas, kuris paliko Anglijoje ir Prancūzijoje milžinišką turtą - 60 milijonų rusų aukso rublių vertės. Taip pat ir kiti bolševikų komisarai, eidami tarnybos pareigas užsieny, gyvena kaip stambiausieji finansų magnatai, nė kiek nesivaržydami švaisto pinigus, kai tuo tarpu rusų ūkininkas, darbininkas ir basi inteligentai skursta ir gyvena kaip vergai, iš kurių atimama viskas, net paskutinis grūdas. (Meškauskas, KŽN, 55)

Praeitais metais rugsėjo mėnesį ir šiais metais sausio mėnesį Maskvoje už priešsovietišką veikimą buvo nuteisti sušaudyti iš viso 29 trockininkai, jų tarpe 21 žydas. ... Labai visus nustebino, kad komunistai savo vadus taip lengvai ir greitai iš gyvųjų tarpo pašalino. (Meškauskas, KŽN, 38)

Po didžiojo karo augąs nacionalizmas ilgainiui pasidarė komunizmo didžiausias priešas. Kol dar jis tebebuvo silpnas, komunizmas galėjo laisviau veikti, kelti riaušes ir revoliucijas. Juk Rusijoje komunizmas daugiausia tik dėl to įsigalėjo, kad rusų liaudis buvo tamsi ir neturėjo tautinės sąmonės. Ji buvo rusų carų priespaudos pavergta ir iki paskutiniųjų jėgų išnaudojama. Niekas jos neauklėjo tautiškai ir ji nežinojo, kas tai yra tauta. Toks darbas Rusijoje ir nebuvo įmanomas, nes joje buvo galybė pavergtų tautų ir tautelių, kurios būtų tuoj sukėlusios didžiausią tautinę reakciją, jei kas būtų jas tautiškai pradėjęs šviesti ir auklėti. Komunizmui įsigalėti Rusijoje buvo kuo geriausia dirva, kuris jis kuo geriausiai ir pasinaudojo. Tamsūs ir be tautinės sąmonės rusų "mužikai" neturėjo savo širdyje jokios tėvynės meilės ir nepažino tikrųjų tautos idealų bei siekimų. Dėl to komunistams pasisekė savuosius įpiršti. (Meškauskas, KŽN, 59)

Apie vidurį devynioliktojo šimtmečio komunistinė mintis ir akcija persikėlė į Vokietiją, kurioje tuo laiku jau gyveno žydas Karolis Marksas (1818-1883), daugiausia prisidėjęs prie radikalinio komunistinio judėjimo sukėlimo. 1847 metais Vokietijoje buvo įkurta pirmoji komunistų partija, kuriai manifestą parašė K.Marksas ir Fridrichas Engelsas (taip pat žydas). (Meškauskas, KŽN, 14-15)

Pirmasis platesnis antikomunistinis raštas "Bolševizmas" pasirodė Lietuvoje 1922 m. Kiek vėliau (1925) išėjo ir antras - "Lietuva ir dabartinė Rusija". Jų autoriai - Lietuvos universiteto profesoriai: pirmojo - dr.A.Maliauskis ir antrojo - Aug.Janulaitis. Jie gana plačiai ir aiškiai nušvietė komunizmo slaptuosius planus ir jo destruktyvinį darbą.*). Rekomenduotina tuos raštus paskaityti. (Meškauskas, KŽN, 7)

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse rasinį ir ekonominį antisemitizmą propagavo katalikų filosofas bei sociologas Antanas Maliauskis. 1914 m. jo išleistos knygelės turinio esmė: žydai - nedora tauta, išnaudojanti krikščionis, siekianti įsiviešpatauti pasaulyje; jų bičiuliai - liberalai; žydai gerai sutaria ir su socialistais. Tiesa, autorius pripažįsta, jog tarp žydų yra ir išimčių, kuriems jo išvedžiojimai netaikomi. Norint išsivaduoti iš žydų išnaudojimo, pasak A.Maliausko, reikia burtis į ūkio draugijas, kurios prekiautų žemės ūkio produktais, steigti kredito įstaigas, platinti blaivybę, netarnauti žydams, skaityti katalikiškąją spaudą. (Truska, 47)

Janulaitis wrote "Žydai Lietuvoje", served as foreign minister, chief justice, was a member of the Vilnius masonic lodge which include Jewish leaders.

1936 metais komunizmo klausimas Lietuvoje ryškiau iškeliamas ir plačiau nagrinėjamas. Į tą darbą stojo eilė paskaitininkų, žurnalų ir laikraščių, kurie demaskavo komunizmo tikslus ir planus. Buvo iškelta nemaža aktualių dalykų. Paskutiniu laiku pasirodė ir didesnis raštas - "Komunizmas Lietuvoje", parašytas Juozo Dauliaus [tai Stasio Ylos slapyvardis]. (Meškauskas, KŽN, 7)

Note change of name to Dr.Germantas (vs. inspector Meškauskas)

Jei lietuvių tautoje kasdien stiprėja ir auga tautinė vienybė ir tautinis supratimas, tai jokiu būdu negalima lietuviams primesti kurios nors užsienio naciškos dvasios įtakos. Prieš 20 metų tautiniai reikalai buvo kiek kitokioje padėtyje. Šiandien lietuvių tauta darosi vieninga, spręsdama savo tautinius, socialinius ir valstybinius reikalus. To reikalauja mūsų valstybės nepriklausomybei išlaikyti interesas. Taigi labai reikia stebėtis, kad žydai to viso nesupranta ir prikiša lietuviams kažkokį antisemitizmą ir kažkokias svetimas įtakas. Reikia nepamiršti, jog Lietuva per 20 metų dar negalėjo jokiu būdu to pasiekti, kas reikalinga tautinei valstybei. Prieš 20 metų lietuviai teturėjo labai maža amatininkų, prekijų, įmonininkų ir kitų verlų žmonių. Šiandien jų skaičius sparčiai auga ir veržiasi į darbą ir praktinį gyvenimą. Tai yra visai natūralus reiškinys, kuris senose valstybėse yra jau seniai realizuotas. Po ilgus rusų priespaudos lietuvių tauta su dideliu entuziazmu atgijo ir skinasi sau kelią visose gyvenimo srityse. Taigi būtų labai keistas dalykas, kad lietuviai per 20 metų ekonominėje, socialinėje, valstybinėje ir tautinėje srityje nieko nebūtų padarę. Pasiskaičius žydų spaudą, matyti ta visa mūsų pažanga esant žydus nepatenkintus. Atrodytų, jog jiems būtų daug maloniau, kad mes nebūtume nei žingsnio pažengę iš tos vietos, kurioje stovėjome prieš 20 metų. Bet reikia manyti, kad valstybiškai susipratę Lietuvos žydai neturėtų to norėti. ... Žydai savo spaudoje suranda lietuviams dar visą eilę ir kitų kaltinimų bei priekaištų, nepagalvodami ar dėl daugelio nesusipratimų nėra kalti ir patys žydai. Pav., "Apžvalgos" 41 nr. yra straipsnis, "Kodėl jiems neleidžiama mokytis?" Jame nusiskundžiama, kad žydai abiturjentai, stodami į universitetą, nebegalį išlaikyti lietuvių kalbos egzaminų. Žinoma, visa kaltė čia norima suversti ne žydams, kad jie nemoka lietuvių kalbos pakankamai, bet universitetui, kad jis kažkodėl jų nepriimąs. ... Prieš ketveris metus išvysdama pasaulį, "Apžvalga" pasirinko savo tikslu išaiškinti lietuviams žydų padėtį Lietuvoje, švelninti lietuvių žydų santykius,kad tuo būdu patarnautų geresniam abiejų tautų sugyvenimui. Šiuo metu to viso mes "Apžvalgoje" nematome. Jos priekaišai, įvairūs skundai ir įtarinėjimai nešvelnina žydų lietuvių santykių, bet juos dar aštrina. "Apžvalga" niekur neranda žydų kaltės ir faktinųjų socialinio gyvenimo aplinkybių, kad žydams po truputį ima jų ekonominiai reikalai sunkėti. Sprendžiant žydų ekonominį ir socialinį klausimą Lietuvoje, tenka būtinai skaitytis su šiais objektyviais ir realiais gyvenimo faktoriais: 1.Tarptautinės ekonominės padėties pasikeitimas ir jos įtaka Lietuvos ekonominiam bei socialiniam gyvenimui, 2. lietuvių tautinio elemento stiprėjimas visose gyvenmimo srityse; 3. stiprėjant lietuvių tautinei sąmonei, yra tvirčiau palaikomi lietuvių ekonominiai bei kultūriniai interesai, 4. natūralus lietuvių siekimas sudaryti tvirtą savo miestelėnų luomą. Mums atrodo visai aišku, jog lietuvių kultūriniai ir socialiniai reikalai galės būti stiprūs ir pasiekti tik tada, kada turėsime kiek galima didesnį skaičių turtingų lietuvių miestelėnų, kurie savo materialine parama palaikys tautos gyvybinius interesus. Toks miestelėnų luomas visose Europos valstybėse turi tautinę persvarą. Nėra paslaptis, kad ir lietuviai to siekia, nes to reikalauja jų valstybiniai bei tautiniai interesai. To negalėjome padaryti ilgus metus būdami rusų priespaudoje. Taigi atgavę laisvę, jokiu būdu negalime atsisakyti nuo natūraliausio ir būtiniausio savo miestelėnų luomo sukūrimo. (Lietuvos aidas, 1939.01.02, Nr.1, p.3 http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB0000000F)

Nacionalizmo augimo perspektyvos yra numatomos gana palankios, nes visos tautos turi ant tautinių pagrindų išaugusią savo kultūrą, tradicijas ir istoriją. Tai reikia dabar dar tvirčiau susieti su visa tauta ir jos sąmone. Tautos dvasinis gyvenimas yra su tautinės kultūros elementais nuo amžių suaugęs, tik tai reikia stiprinti ir ugdyti. Vokiečiai, norėdami aiškiau konstatuoti šį tautinį elementą, sugalvojo net rasinę teoriją. Šiandien nebėra nė vienos tautos, kuri neugdytų savo tautinių elementų. (Meškauskas, KŽN, 61)

Augustinas Povilaitis Komunizmas ar nacionalizmas?, 3–4 psl

Faktai rodo, jog komunistams Lietuvoje nesiseka, nors jie griebiasi visokių būdų ir metodų. To nepasisekimo yra kelios priežastys. Lietuviai myli savo gimtinę ir yra be alo prisirišę prie tėvų žemės, kurios niekam be svarbių priežasčių neužleidžia. Lietuvis nenori savo namų palikti ir bastytis po svetimus pašalius, nes jis brangina nuosavybę, kurios komunistai nepripažįsta. Taigi ir komunizmo jis neįsileidžia, nes jis iš jo atimtų tėvų palikimą (žemę), padarydamas jį patį komisaro vergu. Komunizmas nepripažįsta jokios tėvynės ir gimtinės meilės, jam visas pasaulis namai. O lietuvis yra didelis patriotas. Kaskart vis ryškiau švinta ir auga mūsų tautinė sąmonė, kurios žadinami sukūrėme savo nepriklausomą valstybę. Jos skatinami šiandien skinamės kelią į laimingesnį mūsų tautos rytojų. Tautinė sąmonė mus veda tikruoju lietuvių tautos keliu. Paskutiniais metais ėmė labiau bręsti lietuvių masėse tautinė mintis ir reikštis tautinis sąjūdis, kuris nuolat plečiasi ir plečiasi. Lietuvių tautinis subrendimas ir tvirta vienybė tautiniame bei valstybiniame darbe yra didžiausia kliūtis plėstis visokioms socialistinėms bei marksistinėms idėjoms. Lietuvių augąs tautiškumas yra geriausia mūsų tautos laimingos ateities garantija. Jo neįveikė rusų žandaras, jo neįveiks ir komunistų agentai. (Meškauskas, KŽN, 49-50)

No mention of Jews and only one page about the Soviet Union...

Pirmieji po didžiojo karo įvykiai, didžiausią nerimą tarptautinėje politikoje sukėlę ir svarbių išdavų turėję, yra Etiopijos užkariavimas ir Italijos imperijos įsteigimas. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 11)

Iš Etiopijos konflikto skaudžių patyrimų pasimokiusi, Anglija ima kurti tokią karo jėgą, kuri pridera turėti pasaulinei imperijai. Tai yra didelės reikšmės politinis posūkis, nes Anglija, siekdama pasaulio taikos, proteguodama visuotinio nusiginklavimo idėjas ir tikėdama kolektyvinio saugumo garantijomis, pajutusi savo tarptautinius interesus atsidūrus pavojuje, ėmė smarkiu tempu, lenktyniuodama su kitais kraštais, ginkluotis. *Pakitėjus tarptautinei būklei, pakeitė ir Anglija taikos politikos įgyvendinimo metodus, principus palikdama tuos pačius.* Naujoji Anglijos realiosios politikos kryptis teikia pasaulio taikai džiuginančių perspektyvų. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 54)

Emphasized: *Faktai rodo, kad tarptautiniuose santykiuose iš pokarinės taikos politikos pereita į jėgos ir karo politiką.* Dėl tos priežasties ir tarptautinė būklė yra pasidariusi nervinga. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 59-60)

Ramiajame vandenyne yra iškeltas dar kitas labai svarbus tarptautinis klausimas: kas valdys pasaulį - baltoji ar geltonoji rasė. Japonija siekia baltąją rasę iš Azijos išvaryti. Toji politika daugiausia yra nukreipta prieš Angliją ir Amerikos Jungtines Valstybes. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 63-64)

Kiekviename centre stovi po vieną didžiąją valstybę, kurios savo ekspansine akcija, arba, kaip jos pačios vadina, dinamine, išsiskiria iš kitų: Tolimuosiuose Rytuose - Japonija, Viduržemio jūroje - Italija, vidurinėje Europoje - Vokietija. Kadangi tos trys valstybės turi bendrų interesų ir yra suirišusios antikominterno paktu, tai ir šie politikos centrai vienas su kitu yra susieti tam tikrais saitais, kuriuos vadina ašimis ir trikampiais. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 65-66)

Tarptautinėje politikos sistemoje vidurinė Europa nieku būdu neturėtų būti atskirta nuo Vakarų, Pietų Rytų ir Rytų, jei norima pasiekti visų jo tautų politinio ir ekonominio bendradarbiavimo ir išlaikyti visose Europos dalyse taiką. Šiais laikais į Europą reikėtų žiūrėti kaip į vienalytį politinį vienetą. Visas jo tarptautinis gyvenimas turėtų funkcionuoti bendrai ir sutartinai. Pagal šį principą buvo sudaryta pokarinė Europos tarptautinio bendradarbiavimo sistema, kurios centras yra Ženevoje. Paskutiniu metu nuo to principo imama kai kurių ne tik nutolti, bet ir jį griauti. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 131)

Nepripažindama kolektyvinių paktų, Vokietija 1936 m. kovo mėn. 7 d. atsisakė nuo Locarno sutarties, pasiūlydama Vakarų valstybėms naujas derybas pagal savo užsienio politikos principus. Kadangi tai nesutinka su Vakarų valstybių, esančių Tautų Sąjungoje, tarptautinės politikos idėja, tai jokio susitarimo kol kas nepasiekta. Vokietija aiškinasi, jog bilateraliniams paktams dėl to teikianti pirmenybę, kad jais būsią galima lengviau kilusį konfliktą lokalizuoti ir neleisti jam plačiau plėstis. Kolektyviniai paktai, priešingai, kiekvieną kilusį konfliktą išplėsią į naujo pasaulinio karo katastrofą. Nacionalsocialistinė Vokietija nesutinka nė su n e d a l o m a E u r o p o s t a i k a. Ji yra jai priešinga, nes tai, girdi, galį sukelti pasaulinį gaisrą. Ji norėtų, kad, kilus karui rytų ar pietų Europoje, Vakarai į jį neikištų, o pietų ir rytų Europa kad nesikištų į Vakarų konfliktą, jei ji kiltų. Tokie yra Vokietijos užsienio politikos siekimai. Šalia k o l e k t y v i n ė s s a u g u m o s i s t e m o s atsistojo vokiečių b i l a t e r a l i n ė s i s t e m a, kuri nori sugriauti nedalomą taiką ir kolektyvinį saugumą. Europos politika atsidūrė tarp dviejų priešingybių, kurios paskutiniu metu, kai su Vokietija ėmė glaudžiai bendradarbiauti Italija, dar labiau sustiprėjo. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 134-135)

highlighted: Jo [Mussolinio] manymu, Italijos tarptautinis svoris tiek pakilsiąs, kiek ji laisviau ir aktyviau dalyvausianti priešingoje Vakarų valstybių politikoje. Dėl tos priežasties jis atvirai remia Trečiojo Reicho užsienio politiką ir silpnina kolektyvinį saugumą, kuris jo žygiams nemaža sunkumų pridarė. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 136)

Lietuva laikosi neutralios užsienio politikos. Jos siekia šiandien visos mažosios valstybės, nes ji geriausiai gali garantuoti jų nepriklausomybę. (Meškauskas, Pasaulio politikos posūkis, 161)

Japonų kinų konfliktą gana plačiai nušviečia dir. Aug. Povilaitis savo straipsnyje "Japonų - kinų konfliktas" (žiūr. "Vairas" Nr.3, 1937 m.).

Voldemarininkai - tikrieji nacionalistai

Atvykęs į karo aviacijos kursus, susipažinau su žinomais prof. A.Voldemaro gerbėjais, kaip mjr.Jonas Pyragius, mjr.Karolis Garolis, kpt.Kazys Šimkus ir kiti. Plk.ltn.Antanas Mačiuika buvo karo aviacijos karininkų "dvasios vadas". 1933 m. sausio 29 d. Neolituanų rūmuose voldemarininkų korporacija "Lietuva" ruošė balių, kuriam plk.ltn.A.Mačiuikai buvo įteiktas korporacijos vėliavų spalvų žetonas. Įteikimo metu puikiai nusiteikę korporacijos studentai, kurių ir aš keletą pažinojau, užtraukė dainą "Mūsų vadas Voldemaras su Smetona dažnai baras" (dzinguliukų motyvais). Ir aš prisidėjau prie dainuojančių, nors neturiu nei geros klausos, nei puikaus balso. Šį dainavimą išgirdo valstybinė saugumo policija ir raportas apie karininkų voldemarininkų dalyvavimą "Lietuvos" korporacijos baliuje pasiekė vyr.štabą ir prezidentūrą. Pradėjo vesti kvotą 2-ojo pėstininkų pulko vado padėjėjas plk.ltn.Juozas Tumas. Aš prisipažinau dainavęs su kitais minėtą posmą, kai tuo tarpu kiti karininkai išsigynė. Man buvo pažadėta 8 parų daboklės bausmė, kai baigsiu karo aviacijos kursą. Tačiau pulkininko pažadas menkai padėjo: jis buvo perviršytas prezidento A.Smetonos patarėjų! Dėl pavyzdžio, kad kiti karininkai viešai negarbintų prof.A.Voldemaro, gegužės pradžioje buvo pasiūlyta, "man pačiam prašant", palikti karo aviacijos kursus. (Aušrotas, Sunkių sprendimų metai, 15-16)

1939 m. spalio mėn. 5 d. (Lietuvos saugumo policija) Jau esame pranešę, kad kai kurie voldemarininkai verbuoja žmones kažkokiam pučui, per kurį turėsianti būti pašalinta esamoji vyriausybė ir prezidentas Smetona. Verbuodami pučui-perversmui žmones, jie aiškina sekantį: dabartinei Lietuvos vyriausybei Vokietija, kai įpusėjo karas su Lenkija, buvo pasiūliusi atsiimti Vilnių; jinai net buvusi pažadėjusi savo paramą ginklais ir kariuomene. Tačiau Lietuvos vyriausybė, būdama neapdairi ir neryžtinga, o ypač, kad dauguma jos narių su prezidentu priešaky norėję glausti prie lenkų, tos progos neišnaudojusi. Ir dėl to ne tik Vilnius atitekęs sovietams, bet ir visa Lietuvos valstybė esanti atsidūrusi bolševizmo pavojuje. Visai nedaug tereikia, kad sovietai okupuotų ir Lietuvą. Iš šios padėties išsigelbėjimas tęsas tik vienas, tai glaudūs ryšiai su Vokietija, ar net tam tikra unija. Tačiau, kad Vokietijos parama būtų išnaudota, esą reikalinga tokia Lietuvos vyriausybė, kuri sutiktų su Vokietijos pasiūlymais ir patarimais. Kadangi esamoji Lietuvos vyriausybė su tuo nesutinkanti, tai voldemarininkų minties vadovai esą nutarę šią vyriausybę pašalinti sukilimo būdu ir jos vieton sudaryti Vokietijos siūlymams priimti palankią, o tos naujos vyriausybės priešakyje būsiąs prof.Voldemaras. Daugiau būsimosios vyriausybės asmenų nemini. Iš tariamo sukilimo organizatorių iki šiol žinomi šie žmonės: 1/buv.leit.P.Skurauskas, 2/buv.kap.Povilas-Vladas Ivanauskas, 3/buv.maj.Puodžius, 4/ats.leit.Raščius, 5/Pupaleigis, 6/buv.Seinų legijonininkas Vokietaitis, 7/buv.Seinų legijonininkas J.Vygandas, 8/Aleksandras Sinkevičius, 9/Juozas Sinkevičius, 10/Jonas Karutis, 11/ats.leit.Stepas Kumpaitis, 12/buv.kap.Kriščiūnas ir 13/buv.pusk.Marma. Be šių, yra minimi dar ats.pulk.leit.Mačiuika, Algirdas Sliesoraitis ir aviacijos leit.Šulcas. Tačiau dėl jų žinios dar nepatikrintos. (LYA f.3377 a.55 b.36 l.378)

Those arrested in April 1940 were Brunius, Vylius and ...

Kartą, man bedėstant Aukštesniojoje policijos mokykloj džiu-džitsu ir parodžius vieną pavojingesnį veiksmą, kuriam reikia sukaupti valią, kad nugalėjus baimę prieš ginkluotą dideliu blizgančiu peiliu užpuoliką, vienas klausytojų prasitarė, kad tokiu atveju nesigintų ir geriau pabėgtų. Vienok paklausus, ką darytų ginamasis, jei užpuolikas jį įvytų į ilgą koridorių, kurio gale nėra nei langų nei durų, per kur galima būtų pasprukti, - klausytojas nutylėjo ir pripažino teigiamą džiu-džitsu gynimosi vertę. Mat, iš anksto niekados negalima numatyti ir išvengti visų galimų kritiškų situacijų. (Reivytis, Dziu-dzitsu, 20)

Aktyvumas vs. Pasyvumas

1939 m. sausio mėn. 30 d. (Kas ne prieš mus? Vokiečiai...)(Anti-smetoninės koalicijos) Lietuvių aktyvistų sąjūdžio leidinyje "Bendras žygis" pasireiškia anti-semitinis šūkis, "Kas prieš mus? Žydai, lenkai, rusai, tautininkai. Kas su mumis? Didžiosios lietuvių politinės srovės, savanoriai kūrėjai, ūkininkai, lietuviai darbininkai, Lietuvos išeivija užjūriuose. Tautininkai turi žinoti, kad prieš juos yra 90% visos lietuvių tautos." Ankstyvesnėje veikloje to kaip ir nebuvo. Redakcinė kolegija: voldemarininkas Stasys Puodžius, socialdemokratas Juozas Pajaujis, krikščionis demokratas Jonas Štaupas. Atsakingi redaktoriai: Stasys Puodžius, Pranas Gedvilas. 1938 m. gruodžio 29 d. deklaracijoje "Viskas Lietuvai!", 12 punktas: "Užsienių politikoje padaryti išvadas iš pakitėjusios tarptautinės būklės Europoje ir sudaryti lojalius, draugingus politinius ir ekonomonius santykius su didžiuoju vakarų kaimynu Vokietija, išsaugant valstybės nepriklausomybę ir teritorijos integralumą. Su kitomis valstybėmis palaikyti normalius santykius, ypač draugingus su artimais kaimynais, nenukrypstant nuo bendrosios užsienio politikos linijos."

Žygininkų "nuosaikumas" nepatiko Klaipėdos naciams. Politinė Lietuvos policija patyrė, kad jų vadas dr.Neumannas nusivylęs Aktyvistų sąjunga dėl jos demokratizmo ir pernelyg švelnaus elgesio žydų atžvilgiu. Naciai iš aktyvistų tikėjosi būtent ekscesų. (1939 02 17 VSD biuletenis LCVA, F. 378, Ap. 10. B. 186, T.1, l. 59.) (Liudas Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: Antisemitizmo Lietuvoje raida, Vilniaus Pedagoginis Universitetas, Vilnius, 2005, ps.142)

Tiesa, voldemarininkų vadas Algirdas Sliesoraitis antisemito vardo kratėsi. Žydų spaudai jis netgi pareiškė, jog griežčiausiai smerkiąs kiekvieną rasizmo ar antisemitizmo pasireiškimą. Ir išties rasizmas Lietuvoje nebuvo populiarus net ir tarp radikalų. Nesižavėjo voldemarininkai ir "ekscesais". Jie buvo už "kultūringą", įstatymais pagrįstą "žydų klausimo" sprendimą. (Aktyvistų judėjimas likviduotas, Apžvalga, 1939, Nr 14, p.7) (Liudas Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: Antisemitizmo Lietuvoje raida, Vilniaus Pedagoginis Universitetas, Vilnius, 2005, ps. 171)

Tėvų žemė

Kauno voldemarininkų (Karutis, Mačiuika) leistas? Žr. ką rašo apie žydus, kaip neigia Žygį. Lietuviai kilę iš airijų. Redaktorius Aleksas Kamantauskas (vėliau sušaudytas kaip Vilniaus LAF rengėjas).

http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB0150F5C8

Maceina

Dr. A. Maceina, Tauta ir valstybė // Naujoji Romuva, 1939, nr.,1, p., 228. Autorius naująją valstybę postuluoja taip:„Senosios valstybės nariai buvo piliečiai. Piliečio ženklas yra valstybės duotas pasas. Tuo tarpu naujoji valstybė savo egzistenciją grindžia ne piliečiu, bet tautiečiu. Tautiečio ženklas yra ne pasas, bet tautinė individualybė“. Ten pat, p.,229. Tuo tarpu naujoji valstybė pati aktyviai imasi organizuoti tautos ugdymą. Ji paima į savo rankas ne tik švietimą ir auklėjimą, siaurąja prasme, bet ir fizinį tautos gyvenimą ir jos sveikatos priežiūrą, josios narių didėjimą šeimose, josios priežiūrą nuo maišymosi su svetimais elementais, josios emigracijos ir imigracijos tvarkymą. Dėl to tam tikri nuostatai, draudžią skirtingos rasės vedybas, reikalaują fizinės kultūros, švietimo priežiūros ir kontrolės yra reikalingi ir prasmingi. ... Valstybė, būdama tautos objektyvacija, negali vienodai traktuoti tautiečius ir svetimų tautybių piliečius, arba vad. tautines mažumas. Tautiečiai yra tikri naujosios valstybės nariai, o visi kiti yra tiktai valstybės gyventojai. Jie gali naudotis visomis tautiečių teisėmis, bet negali turėti tų pačių privilegijų kaip tautiečiai. Jų dalyvavimas tautinės kultūros gyvenime, moksle, mene, visuomenės institucijose yra nepageidaujamas, o kai kuriais atvejais net neleistinas. Mažumos tautinėje valstybėje visados yra svetimas kūnas, kuris niekados nesutaps su tautos kūnu. ... Šioji (tautinė – L. V.) jungtis yra sukurta rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorijos likimo. <...> Naujoji valstybė iš esmės yra tautinė. <...> tautos viduje gyvenantys svetimtaučiai turi būti arba įjungti į tautos kultūrą ligi nutautimo, arba iškelti į savo valstybę, arba palikti kaip svečiai bei besinaudoją prieglaudos teisėmis. Kitokios išeities nebėra, jeigu mes norime, kad valstybė tikrai ir sėkmingai būtų tautos objektyvacija. Šis dėsnis yra ypač svarbus mažoms tautoms, kurioms, net ir nedidelis svetimtaučių skaičius kultūriniu atžvilgiu yra kenksmingas. Šiandien kai kuriose valstybėse matoma kova su svetimtaučių gaivalais turi gilios prasmės. Tai yra kova su tautos kūno skaldytojais. Galima nesutikti kai kur su šitos kovos priemonėmis. Bet pats tautinės kultūros apvalymo principas yra prasmingas. (Linas VENCLAUSKAS MODERNIOJO LIETUVIŠKO ANTISEMITIZMO GENEZĖ IR RAIDA (1883 – 1940 m.), 206-208)

See also „Į organiškosios valstybės kūrybą“ and related discussion:

Prek., Pr. ir Amatų Rūmuose buvo Liet.Verslininkų S-gos visuotinis metinis skyrių atstovų suvažiavimas, į kurį atsilankė iš 41 skyr. 110 atstovų ir daug kviestų svečių. Suvažiavimą atidarė S-gos Centro Valdybos pirm. Baranauskas, pakviesdamas į garbės prezidiumą atsilankiusį Ministrą pirmininką gen. Černių. Ministras pirmininkas savo ir vyriausybės vardu sveikinimo kalboje pareiškė, kad malonu sveikinti verslininkus, nes jų sąjūdis yra artimas vyriausybei. "Jūsų obalsis, pareiškė ministras p-kas, "Lietuva - lietuviams" yra visiems bendras. Lietuvis įsitvirtinęs ūkio šakose per ištisą metų eilė nutolęs nuo verslo, pramonės ir amatų. Per visą laiką lietuviai nesimetė į tą šaką ir, tik atgavus nepriklausomybę, visi pajuto tą negerovę. Toliau ministras p-kas pareiškė, kad verslininkų sąjūdis yra naudingas, bet tik kultūringomis ir gražiomis priemonėmis. .... Susirinkimas priėmė šias rezoliucijas: prašyti vyriausybę, kad būtų sudaryti galimumai įsistiprinti miestuose ir, bendrai, verslininkais būtų rūpinamasi ne mažiau kaip kooperacija; konstatuojamas Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmų neveiklumas, kad jie ateity tinkamai rūpintųsi pramonininkais, atmatininkais ir k.; kad lietuviams verslininkams būtų palengvintas kreditavimas; nuoširdžiai padėkoti "Verslo" ir "Amatininko" redakcijoms, kad jos rašė svetimtaučių įtakos apribojimo klausimais ir kitais versl. aktualiais reikalais; įstatymo keliu uždrausti nešvarią konkurenciją; įstatymais uždrausti svetimtaučių antplūdžius į miestus; kad užsienio firmų atstovavimas būtų pačių lietuvių rankose, parangos būtų duodamos tik lietuviams; prašyti, kad visi įteikti vyriausybei verslininkų prašymai būtų skubiai svarstomi; prašyti vyriausybę, kad švenčių ir poilsio įstatymą greičiau realizuotų; turi būti įsteigti verslininkų savišalpos, kultūros ir propagandos fondai. (Mūsų laikraštis, 1939 m. gegužės 4 d., Balandžio m. 30 d.)

Vytautas Mačiuika - Anne Frank

1940 m. kovo mėn. 25 d. Tėvo laidotuvės. Atėjo 1940 metų Velykos. Jos buvo labai ankstyvos - kovo 24-ąją ir labai liūdnos Vyteniui, nes antros Velykų dienos ryšą motina, šluostydama ašaras, pasakė: -Šiandien antrą valandą nakties ant mano rankų mirė jūsų tėvelis. Jam tebuvo trisdešimt deveneri metai. Pasipylė užuojautos: prezidento Smetonos, ministro pirmininko Merkio, krašto apsaugos ministro, karo aviacijos viršininko generolo Gustaičio, Savanorių sąjungos, skautų vadovybės... Apie užuojautą Smetonos vardu motina vaikams pasakė: -Nieko sau! Gyvą grūdo į kalėjimus, o kai mirė - reiškia užuojautą. Veidmainis! Tėvas buvo pašarvotas Įgulos bažnyčioje. Karstas stovėjo ant aukšto katafalko, apdėto vainikais. Tėvas gulėjo aprengtas karo lakūno unifora su pulkininko antpečiais. Laidotuvės įvyko kovo 27 dieną. Karstą į miesto kapines šalia Vytauto prospekto lydėjo ne tik gausi žmonių minia, bet ir trys būriai kareivių. Vytenio nuostabai, kareiviai buvo su šalmais, o jų šautuvai - su atkištais durtuvais. Visiška kautynių parengtis... Prie kapo duobės, pastačius karstą su karininko špaga ir karo lakūno kepure ant dangčio, pirmas kalbėjo pirmininkas Merkys, po jo - krašto apsaugos ministras. Ilgesnę kalbą pasakė karo aviacijos viršininkas generolas Gustaitis, geras tėvo bičiulis. Vienminčių vardu kalbėjo "Geležinio vilko" organizacijos štabo viršininkas Sliesoraitis. Nors motina jį prašė nedaryti išsišokimų prieš Smetoną nors per laidotuves, Sliesoraitis išrėžė kalbą, kupiną pagiežos prezidentui. Jį šūksniais palaikė keliasdešimt "vilkų", stovėjusių minioje įvairiose vietose. Tada Vytenis dar nesuprato, kodėl taip buvo daroma, bet visus susrinkusius kapinėse pritrenkė tokia demonstracija... Pasigirdo Tautos himnas ir šautuvų salvės. Karstas su Vytenio tėvu užkastas. Laidotuvės baigtos... Bet žmonės nesiskirstė. Po dviejų su puse mėnesio sovietų tankai įdardėjo į Kauną. Birželio 15 dieną... Stalino įsakymu Lietuvą okupavo Raudonoji armija. Prezidentas Smetona su šeima spėjo pasitraukti į Vokietiją, o tėvo vienminčiai naktį iš birželio penkioliktosios į šešioliktąją buvo areštuoti ir sugrūsti į kalėjimą. Visi iki vieno... Taip sakė motina. Vėliau vienas tėvo bičiulis, Lietuvos karininkas, iškentėjęs sovietinių lagerių siaubą, Vyteniui pasakys: -Tavo tėvas - laimingas žmogus. Jis kaip savanoris kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir nusileido su Lietuvos nepriklausomybės saule. Jis mirė laiku. Šiandien tu turi savo tėvo kapą. O jeigu jis būtų likęs gyvas birželio 15 dieną, tai būtų areštuotas ir sovietų nukankintas. Tu nežinotum, kur jis palaidotas. (Mačiuika, Šiaurės novelės, 51-52)

Kiek visa tai autentiška? V.M. Medžiagą romanui kaupiau visą gyvenimą. Apie Sniečkų, Priekšą, Guzevičių viską papasakojo Galina Preikšienė - mano vaikystės draugė. Apie Staliną - iš Žukovo knygų ir kitos literatūros. Daug ką patirdavau iš žmonių. Žinojau, kas toks Erelis, J.Mikuckis. Daug ką papasakojo mama ir kiti išeiviai. Be abejo, visa tai litertūriškai apdorota. Turiu pasakyti, rašiau taip, kad būtų įdomu skaityti - be jokio filosofavimo ar sąmonės srauto. ... Šitoj jovalynėj ir tarp partizanų, ir Sniečkaus kabinete, ir Vakaruose neretai nebeaišku, kas savas ir kas svetimas. Todel romaną ir pavadinau "Savi ir svetimi". (Mačiuika, metinės, 16).

Kazys Škirpa - neutralumas nepasiteisina

1938 m. rudenį po Miuncheno pakto, kuris iššifravo jog Francūzija su Anglija tik žaidžia savo drąsa ir galybe, bet ištikrųjų pačios Vokietijos prisibijo, buvo spalių mėn. antroje pusėje sušaukta Kaune mūsų Pasiuntinių Konferencija, kad drauge su Užs.Rkl.Min-jos Centru bei Vyriausybe apsvarsčius susidėjusią bendrą tarptautinę padėtį ir priėjus nusistatymo, kaip Lietuvai toliau laikytis tarptautinei padėčiai keičiantis. Toje konferencijoje aš aiškiai pasisakiau, kad, mano nuomone, Lietuvos saugumo negalima toliau remti tarptauniai-kolektyvinio saugumo principu nei Tautų Sąjunga, kaip kad tai toliau piršo prancūzų-anglų diplomatija, bet siūliau remtis betarpiškais mūsų kaimynais. Be to, siūliau jais remtis vienodai, bet atsižvelgiant jų skirtingo pajėgumo. Pirmoje eilėje siūliau remtis Vokietija, kaip stipriausiuoju iš mūsų visų trijų kaimynų, antroje vietoje stačiau Sov.Rusiją ir trečioje - Lenkiją. Kai dėl Klaipėdos krašto problemos, tai siūliau moti ranka ant signatarų ir siekti susitarti su Vokietija betarpiškai. Deja, minėtiems pasiūlymams nerodė pakankamo pritarimo nei anuometinė vyriausybė nei kiti mano kolegos, Lietuvos Pasiuntiniai, išskyrus vieną - kitą. Daug kam tada atrodė tokios mano mintis perdrasiomis ir mano išvados pergriežtos. Bet gyvenimas neužilgo parodė, kad aš neklydau. (Lietuvių Aktyvistų Fronto Vado K.Škirpos paskaitos, padarytos 1940 m. gruodžio 22 d. Fronto užuomazgos nariams Berlyne santrauka. MAB f.29 vnt.1287/1 lap.3)

Atsiras daug tokių žmonių, kurie pasakys, kad jokių priešų jis neturi ir nemano turėti, o taip pat niekas jį nebuvo užpuolęs ir jis nemano, kad kas užpuls. Apskritai, esą, džiu-džitsu gali būti reikalingas tik peštukams. Toks samprotavimas neturi mažiausio pagrindo. Šiandieną žmogus priešų neturi, rytoj jų turės; ligi šiol niekas jį nebuvo užpuolęs, šiandieną užpuls. Užpuolimų gail būti įvairių: apiplėšti, nužudyti, sužaloti, išžaginti, padaryti kitą prievartos veiksmą, atimti laisvę, pavartoti smurtą, nuginkluoti ir daug kitų, kurių čia neišvardinsi. Taip pat nė vienas nėra garantuotas, kad jį neužpuls girtas, beprotis, ar šiaip be tikslo žemos vertės žmogus. (Reivytis, Dziu-dzitsu, 19)

Birželio 12 d. Įkarštyje Molotovas apsimetęs nustebintu, kad ligšiol vid.reik.min. gen.Skučas ir saugumo departamento direktorius Povilaitis tebesą savo vietose. Juk abu esą tiek nusikaltusiu, kad jau seniai vertėtų atiduoti juodu teismui ir nubausti. ... Gen.Raštikis buvo vienintelis aukštesnis pareigomis, kuris nuoširdžiai palankus Sovietams, bet dėl to palankumo ir šis yra paleistas iš karo vado pareigų atsargon.

Birželio 13 d. Mano vardadienis. Atvažiavo mano žmona iš kaimo, iš Užugirio kiemo. Jai pasakiau, kad mums su vaikais, vyriausybei ir daug kam teks galbūt netrukus trauktis iš Lietuvos drauge su mūsų kariuomene, priešinantis Maskvos bolševikų smurtui. Taigi grįžusi ūkin tesusideda reikalingus kelionei daiktus ir laukia iš manęs žinios, kur linkui automobiliu vykti. Pridūriau, gal Smalininkų linkui, nes Žemaičiuose dar nebuvo Raudonosios armijos. Būdamas labai pavargęs, įsakiau nieko nepriimti su sveikinimais. Taigi nesutikau priimti iš arkivyskupo Skvirecko, ketinusio ateiti į mane. Jis telegrama pasveikino mane. Vakar po posėdžio buvau priminęs pirm. Merkiui, kad ilsėdamasis apgalvogų projektą, kas darytina šioje, nematytai sunkioje, būklėje. Šiandien laukiau jo vakare ateinant, bet neatėjo. Ir jis Antanas, tai gal norėjo būti namie, kita vertus, nujaučiau jo nesugebėjimą sunkiomis valandomis dairytis ir ką planingai ruošti. Jis tarytum laukė, jog kitas kas už jį padarys, ką jis pats privalėtų daryti. Nesiryžo, svyravo. Mane pasiekė gandas, jog liaudininkų ir kr.demokratų Ašies žmonės svarstą kavinių pagautą problemą, katriems geriau nusileisti, rusams ar vokiečiams, į katruos geriau šlietis, tarytum nebūtų trečios išeities: priešintis. Kas žino, gal Ašies nusistatymas nusilenkti rusams bolševikams bus padaręs įtakos ir pirmininkui Merkiui. Ir toji nuodėminga mintis mane vargino. (Smetona, Pro Memoria, 10-11)

Jonas Pyragius - tikrasis antisemitas

1920 m. (Antroji pėstininkų pulko instruktorių mokykla) Yra mokykloje ir vienas žydelis Abromas Magiliauskas.

- Klausyk, Abraska, kodėl taip daug komunistų - žydų? - klausiam jo.
- Visokių yra ir tarp žydų ir tarp lietuvių, - atsako jis.
- Bet kodėl tų "visokių" tarp lietuvių žymiai mažiau?
- Nesakykit. O kiek žydelių jūs rasit tose kamerose, kur uždaryti visokie vagys, plėšikai?
- Na, jūsų Trockis atidirbo už visus vagis ir žmogžudžius.
- Jei sakot, kad Trockis mūsų, tada išeina, kad Leninas jūsų.

Leitenantas uždėjo rezoliuciją:

- Baigt ginčus!

(Pyragius, 35)

1934 m. liepos mėn. Lig išvykstant neaplankė ir nepaskambino niekas iš draugų ar pažįstamų; mat buvo pavojinga. Tik du žydai - inžinierius Ožinskis ir I.Veisas atvyko atsisveikinti ir pareikšti užuojautos; mat su jais buvau turėjęs tarnybos reikalų, būdamas aerodromo komendantu ir Aero Klubo valdybos nariu. (Pyragius, 72)

Pyragius - sklandymo puoselėtojas... Naujieji uždaviniai. Per mūsų galvas praūžęs karo audros sūkurys nušlavė didingas galybes, sugriaudamas valstybes, nusinešdamas šimtus tūkstančių gyvybių. Audra nenutilo. Siausdama su vis didėjančia jėga, įvairiausiais pasireiškimo pavidalais, įvairiose pasaulio vietose, tačiau laimingai mūsų tiesioginiai nepaliečia. Bet gi netiesioginis karo veiksmas sukuria vis naujų situacijų ir trūkdymų, dažnai visiškai sugriaudamas mūsų užsibrėžtus planus. Naujai susidariusi pas mus "pokarinė" padėtis verčia mus visose gyvenimo šakose lanksčiai prisitaikinti naujajai situacijai ir ieškoti naujų kelių ir priemonių, kurios apsaugotų mūsų laimėjimus nuo išnykimo ir kurios duotų galimybes naujai iškylantiems uždaviniams įvykdyti. Gyvename laikotarpį palankų visokeriopai kūrybai ir iniciatyvai pasireikšti - tai įkvepia mums kariaujančiųjų šalių kasdien registruojami įtempto darbo, kovos, didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiai. Patenkinama mūsų krašto būklė didžiojo kaimyno pavėsyje neprivalo mus nuteikti pasyviai ir bejėgiai tenkintis stebėtojo vidmeniu. Lietuvos Aero Klubas jautriai stebi aviacijos pažangos pasireiškimus... Todėl LAK, pasiremdamas savo patyrimu, šį klausimą iškelia praktinėje plotmėje: parinkti tokį lėktuvo tipą, kuris tiktų plačiai panaudoti mokymui ir lakūnų lavinimui, ir gaminti jį didesniame skaičiuje, kaip, kas numatyta, žymiai suprastins jų gamybą ir techninę eksploataciją. (Žr.Reklama, paskutiniame puslapyje: Centralinis žydų bankas)(Lietuvos sparnai, 1940, 9, gegužė, ps.3)

(1940 m. liepa. Jono Pyragiaus mąstysena, manyčiau, apie "komunizmą/žydus") Pirmųjų skaičiuje areštuojami bet kada pasisakę prieš žydus. ... Bėgimo į Vokietiją mintis tada nebuvo plačiau svarstoma. (Kur kitur bėgti iš viso nebuvo įmanoma). Tam buvo eilė priežasčių: ... 5. Visiškas dvasinis žmogaus sužlugdymas. Užėjo galybė, stovinti aukščiau bet kokių įstatymų, už žmogiškos atsakomybės ir moralės ribų, galybė, kurios nevalia kritikuoti ir kurios nėra kam apskųsti, prieš kurią negelbsti aiškinimasis, prašymai ir pagalbos šauksmas. Galybė, kur melas tarnauja tiesai, žudymas vadinasi žmoniškumu, pavergimas vadinasi išlaisvinimu, barbariškumas yra kultūros požymis, išdavimas reiškia patriotizmą. Galybė, kuriai religija, šeimos ryšiai, draugiškumas yra žalingi ir naikintini prietarai. (Pyragius, 139)

(1940 m. liepa. Keistas Jono Pyragiaus ryšys su Dievu ar velniu?) Lietuvis visiškai nuliūdo. Gal tik dar vienas panašus sukrėtimas buvo ištikęs lietuvius šimtmečių bėgyje. Tai kryžiuočių nešama krikščionybė, kai artimo meilė ir Dievo gailestingumas buvo skelbiami kardu, ugnimi ir pavergimu. Bet tada lietuviai buvo šaukiami savo vadų priešintis ir atramą bei nusiraminimą rado kovoje, o ne pasidavime. Šimtmečiai padarė lietuvį geru krikščionim, ir šią nevilties valandą jis bėgo į bažnyčią pas Dievą. Čia jis rado išsigelbėjimą, jei taip galime vadinti susitaikymą su likimu, pasidavimą duotis žudomam. (Pyragius, 139) (palyginti: "Renkas vyrai, velnias bus..." apie 1934 m. nesėkmingą perversmą, 63)

ps. 181 Drauge plaukia ir 11 žydelių, bet dabar jie vadinasi vengrai ir katalikai. ... Žiūrint į šiuos menkučių kūnų naujavengrius, buvo aišku, kad vietoj anų liudininkų (plaučių nesimatė, bet prireikus juos buvo galima "nusipirkti" pereinamose stovyklose), juos bus greičiausiai prastūmęs kitas - jų tautinis charakteris. Bet laive jie buvo kaip pelės po šluota.

Susiformavus Adelaidės Lietuvių Bendruomenei, jos tautinė ir kultūrinė veikla pradžioje buvo gan darni. Vienintelis asmuo, kuris visą savo laiką galėjo skirti lietuvių reikalams, buvo kun. Paulius Jatulis, tada vadintas kapelionu. Pradžioje jis buvo visiems lygiai tolerantiškas, bet ilgainiui veikiamas politikuojančių bažnytininkų, siekiančių pasigrobti bendruomenės vadovavimą, jis tapo jų vadovu ir suskaldė lietuvius. Kai daugumas nepanoro paklusti bažnytininkams, atsirado dvi lygiagrečiai veikiančios organizacijos - bendruomenė ir parapija. Išaugo du centrai: Lietuvių namai ir katalikų centras, dvi savaitgalio mokyklos, du informacijos biuleteniai ("Adelaidės Lietuvių Žinios" ir "Šventadienio Balsas"), dvi bibliotekos, dvi moterų organizacijos (A.L.B-nės moterų sekcija ir Katalikių moterų draugija) ir t.t., visko po du. Kai vėliau kun.Jatulis nebepatenkino bažnytininkų veržlumo ir buvo jų pačių "išėstas", jo vieton atkeltas kun.Kungys skilimą dar pagilino. Kai kunigams sielovados reikalai liko antraeiliais, daug lietuvių nuo savo bažnyčios ėmė tolintis. Bendruomenei neturint asmens tokioje pozicijoje, kaip parapija, kur klebonas yra apmokamas ir savo organizacijai gali skirti visą laiką, prisiėjo pasitempti, kad laisvalaikiu ir savanorišku įsipareigojimu atsvertų jo pirmenybę. Šioje kontroversijoje mano vieta visuomet buvo lietuvių pusėje, įsitikinus, kad Romos vadovaujamas internacionalas mums tiek pat žalingas, kaip ir maskvinis. (Pyragius, 191-192)

Okupacija voldemarininkų akimis

Išėjau į Laisvės alėją, sustojau pietryčių kampe prieš Įgulos bažnyčią. Kaip tik į Laisvės alėją pradėjo važiuoti T-34 sovietų okupaciniai tankai. Prie bažnyčios laiptų stovėjo grupė žydų tautybės jaunuolių su gėlėmis rankose. Kai tik pirmieji tankai, lėtai važiuodami, pasiekė Laisvės alėjos pradžią, tai šie žydukai šoko ant tankų. Greit atsidarė tankų bokšteliai, ir pasirodė "išlaisvintojų" veidai. Lyg iš žemės būtų išlindę, čia pat atsirado sovietų fotografai. Pastarieji fotografavo okupacinius tankus ir su gėlėmis rankose juos sutinkančius žydų tautybės asmenis! Tos fotografijos vėliau "Tasso", sovietų žinių agentūros buvo išplatintos "draugiškų" laikraščių redakcijoms, kaip tai - "Laisvė" Niujorke ar "Daily Worker", ir kituose panašiuose. Tačiau "Tasso" fotografas nenukreipė savo objektyvo į šalia manęs stovėjusias moteris, kurių skausmo ašaros netilpo jų akyse ir riedėjo per skruostus. (Aušrotas, Sunkių sprendimų metai, 193-194)

Škirpa takes the initiative

Antisovietiniam pogrindžiui susiformuoti labai svarbus buvo K. Škirpos atvykimas į Lietuvą 1940 m. birželio 24 dieną. Pokalbiuose su kariškiais ir Šaulių sąjungos atstovais jis ragino sovietų neerzinti demonstracijomis, slėpti ginklus, o jaunimą – užmegzti ryšį su juo. Taip pat jis nurodė „sudaryti slaptą būsimosios pogrindžio organizacijos skeletoną planingam pasiruošimui ginkluotai kovai“. Žymus teisės prof. T. Petkevičius per savo giminaitį, buv. pasiuntinybės Berlyne darbuotoją, tuo metu Eltoje dirbusį J. Jablonskį teiravosi K. Škirpos nuomonės apie susidariusią padėtį, informavo apie planus sudaryti Lietuvos Valstybės tarybą, klausė apie galimybę suformuoti vyriausybę užsienyje. Su gen. A. Gustaičiu, artimu prof. T. Petkevičiui žmogumi, svarstytos galimybės vyriausybę perkelti į Vokietiją. Su K. Škirpa ryšius palaikė jau minėtas K. Umbražiūnas, o su J. Jablonskiu – Krikščionių darbininkų sąjungos (LKDS) veikėjas P. Malinauskas.

Kuomet birželio 24 d. gavau prof. Krėvės-Mickevičiaus šifruotą telegramą, kad atvykčiau "tarnybos reikalais" į Kauną, galėjau ja pasinaudoti kaip proga savo minėtam tikslui, turėdamas jau aiškią koncepciją, ką, nuvykęs į Kauną, galėčiau ten savo buv. kovos draugams patarti bei kokių gairių jiems pasiūlyti. Tačiau norėdamas patikrinti, ar ano meto rusų - vokiečių santykių padėtį buvau teisingai įvertinęs, buvau dar prieš tai, rodos, 20 birželio, pakvietęs vieną nacių partijos veikėją, savo pažįstamą nuo daug metų, papietauti drauge su manim "Eden" viešbutyje, Budapester Str., nepertoli nuo Lietuvos Pasiuntinybės. Tai buvo dr. Georg Leibrandt, vienas iš artimesnių von Rosenbergo bendradarbių, vėliau tapęs Rytuose Užimtų Kraštų Ministerijos centrinio skyriaus direktorium ir ėjęs tos Ministerijos generalinio sekretoriaus pareigas. Turėdamas galvoj mudviejų seną pažintį ir draugiškus santykius, pastačiau jam precizišką klausimą, ar yra vilties susilaukti, kad Reichas suduos Sovietams smūgį, ir kada to būtų galima tikėtis? Dr. Lebrandt į tai atsakė: — Dėl to negali būti jokios abejonės. Politiškai tas klausimas išspręstas. Strategijos dalykas, kaip ir kada tą sprendimą įvykdyti. Nors šį nedviprasmišką atsakymą dr. Leibrandt davė man labai slaptai bei manim pasitikėdamas, jog neišsiplepėsiu, tačiau, kiek pagalvojęs, dar pridėjo: — Jei ryšium su mudviejų susitikimu pasklistų kokių nors gandų, tai, sakė, bus tuojau dementuota, kad tokia tema iš viso nebuvome kalbėję. Užtikrinau dr. Leibrandtą iš savo pusės, jog mokėsiu išlaikyti diskreciją ir kad sakytą klausimą, Lietuvai taip svarbų, pastačiau jam ne kokiai provokacijai ar spaudos sensacijoms. Nuvykęs birželio 25 d. į Kauną, galėjau ten iš visų, su kuo tik teko politiniais klausimais išsikalbėti, patirti vieną ir tą pačią nuomonę, jog Lietuvos išsigelbėjimas iš Sovietų nagų būtų įmanomas tik tada, jei Hitleris pasuktų vokiečių karo jėgas prieš slaviškuosius rytus sunaikinti ten įsigalėjusį bolševizmą. Neutralumo opiumas, kuriuo smetoninė krašto vadovybė buvo suparaližavusi Lietuvos iniciatyvą išsisaugoti nuo katastrofos, jau buvo visiems išgaravęs iš galvos. Taip pat niekas nebeužsiėmė spėliojimais apie tai, katra kariaujančiųjų pusių galėtų karą laimėti, kad pagal tai orientuotus, kaip toliau laikytis. Visiems tada rūpėjo praktiškesnis klausimas, kuris tada turėjo kiekvienam lietuviui gyvybinės reikšmės., būtent — kaip galima būtų greičiau nusikratyti sovietinių įsibrovėlių į mūsų mažą kraštą, kol jie dar nebuvo suspėję padaryti Lietuvai ir lietuvių tautai sunkiai beatitaisomų žaizdų. Tokiomis aplinkybėmis ieškoti pritarėjų mano Lietuvai gelbėti koncepcijai nė nebereikėjo: visų, kas tik dar nebuvo nustojęs tikėti į Lietuvos išlaisvinimą, viltys ir akys savaime krypo į Lietuvos diplomatinį postą Berlyne. Taip tada buvo ne dėl to, kad tas postas būtų buvęs pranašesnis už kitus Lietuvos dipl. postus užsieny, bet dėl to, kad jis buvo arčiau Lietuvos ir kad jo padėtis buvo vienintelė tokia, iš kur buvo tikėtasi realesnių Lietuvai atkurti gairių. Todėl tie, kuriems tatai rūpėjo, patys mane Kaune surasdavo, kad tą svarbų reikalą su manim aptartų ir gautų pozityvių patarimų, kaip laikytis ir ką daryti prarastam valstybiniam suverenumui atstatyti . . . Buvo natūralu, kad į mane pirmoje eilėje kreipėsi buvę mano kovos draugai iš Lietuvos 1918 - 1920 metų karo už valstybinę nepriklausomybę. Čia suminėsiu tik pavardes asmenų, kurių nebėra gyvųjų tarpe. Šalia Lietuvos Savanorių -Kūrėjų Sąjungos pirmininko pulk. ltn. Petro Gužo, kurio namuose buvau prisiglaudęs, mane ten kontaktavo pulk. Jurgis Bobelis, pulk. Petras Saladžius, pulk. Juozas Šarauskas, pulk. ltn. inž. Antanas Novickis, savanoriai Jonas Kalnėnas, Vincas Steponavičius ir eilė kitų asmenų, kariškių ir civilių, kurių pavardžių čia negaliu saugumo sumetimais atskleisti, nes man nežinomas jų likimas. (Škirpa, Sukilimas)

Kazys Škirpa apie žydus

Liepos 1 d., 1940 m. (Škirpos sugebėjimas atjausti žydus, atskirti nuo komunistų, pastebėti lietuvių išdavikiškumą, tuo pačiu įsijausti ir į antisemitizmą, taip pat pastebėti jog suėmimių kol kas nedaug ir sovietų armija netgi mandagi.) Liūdna konstatuoti kad atsiranda lietuvių tarpe ne tik komunistinio įsitikinimo asmenų, bet ir daug prisimetėlių, kurie skuba prie naujų aplinkybių prisitaikyti ir tuomi prisidėti prie naujo režimo sustiprinimo ... numatoma, jog bus nauji seimo rinkimai... Manoma, jog greičiausiai bus priimtas nutarimas prijungti Lietuvą prie Sovietų Rusijos, kaip šios pastarosios federatyvinę dalį. ... Užplūdus kraštą dideliam Soviet. Raudonosios Armijos skaičiui /įvertinama, jog yra sutelkta apie 300.000 kariuomenės/, ir skaitantis su faktu, jog Reichas tam tuo tarpu nepasipriešino, visa mūsų galvojančioji visuomenė jaučiasi beviltiškai. ... Būnant nesenai Kaune, teko girdėti iš įvairių rimtų šaltinių, kad Vidaus Reikalų ministerija ruošia sąrašus asmenų kurie turės būti areštuoti ir patraukti atsakomybėn, tik kiekvienas klausia savęs kada ir už ką. Praktiškai betgi iki paskutinio laiko skaitlingesnių suėmimų ir areštų dar nebuvo įvykdyta. Taip pat teko girdėti, kad ruošiamasi konfiskuoti turtą pabėgusių į užsienius buv.valdžios pareigūnų ir šiaip asmenų. Ypač prisibijoma eventualių deportavimų į Sovietų Rusijos gilumą. Vieninteliai, kurie jaučiasi neblogai, tai yra žydai. Kad tarp jų buvo ir atsirado dabar labai daug komunistų, yra savaime suprantama, nes, prisibijodami Reicho, daugelis asmenų iš žydo tarpo, iš esmės gal ir neįsitikinusių komunistų, velijo geriau dėtis su Sovietų Rusija ir todėl greitai pasiduoti komunizmui. Todėl įvairiose gatvių eisenose pirmoje eilėje dalyvauja žydai ir reiškia simpatijas Sovietų Rusijai, visiškai pamiršdami, jog dar vakar naudojosi Lietuvos liberališkumu žydų atžvilgiu. Jų pataikavimu rusams lietuvių visuomenė, savaime suprantama, piktinasi ir diena iš dienos vis labiau užsikrečia antisemitizmu, ypač kad, pabrėždami savo ištikimybę sovietams, žydai dažnai lietuvius, ypač buvusius valdžios pareigūnus, viešai užgaulioja ir net užsiima denonciacijomis. Laisvomis valandomis Kauno didesniųjų gatvių šaligatviais šlaistosi beveik tik žydai, tuo tarpu kai lietuviai stengiasi kukliai laikytis savo namuose. Rusų kalba yra vėl virtusi pas žydus rusiško patriotizmo išraiška, panašiai kaip buvo caro laikais. Didėjąs lietuviuose antisemitizmo jausmas turėjo jau ir praktiškų pasireiškimų. Nepersenai Marijampolėj vienas žydas, susiginčijęs dėl kaž ko su vienu [rusų ar mūsų] kareiviu, užgavo šį pastarąjį, spirdamas jį koja. Tai pastebėjo keleta lietuvių darbininkų, dirbusiu arti vietos, kur minėtas incidentas atsitiko. Darbininkai už kareivį užsistojo, žydą gerokai apmušdami. Subėgus kitiems žydams savo tautietį gelbėti, kalbamas incidentas išsiplėtė į žydų pragarą visoj Marijampolėj ir pasibaigė išdaužymu langų visose žydų krautuvėse ir namuose. Kai dėl komunistų organizuojamų mitingų, tad noriai lankosi į juos irgi tik žydai, tuo tarpu kai lietuviai darbininkai, išskyrus komunistus, daugumoje ateina tik pagal įsakymą ir jaučiasi stačiai nelaimingi, kad yra priversti dalyvauti. ... tikimasi, jog Vokietija, baigusi laimėjimą Vakaruose, pasuks į Rytus prieš Sovietų Rusiją, kad likvidavus ten komunizmą, kaip Hitlerio "Mein Kampf" yra numatyta. ... Vilčių, kad Sovietai lietuvių tautos gal neišnaikins, teikia ta aplinkybė, kad raudonoji rusų kariuomenė, kurios dabar yra pilna visuoe miestuose, miesteliuose ir miškuose, laikosi gyventojų atžvilgiu visai korektingai, drausmingai ir net mandagiai. (Kazys Škirpa, Sutemos, 386) (Apžvalga padėties Lietuvoje. Apie Prezidento išvykimą į užsienį. (Ambasadoriams Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje) MBA f.29 vnt.1287/1 lap.87-93.)

July 27, 1940. Rytą iš Kauno sulaukiau pirmosios "raudonosios kregždės". Tai buvo H.Flašenbergas, žydas, daug metų iki to laiko tarnavęs arba šiaip talkinęs pasiuntinybei. Jis buvo žurnalistas. Mano pirmtakai - dr.J.Šaulys, V.Sidzikauskas - rekomendavo Flašenbergą kaip vertingą ir gabų spaudos darbuotoją. Ir aš pats, kuomet 1938 m. gruodžio mėnesio pabaigoje perėmiau Berlyno pasiuntinybę, palikau Flašenbergą joje dirbti ir kelis kartus net užtariau jį kaip žydą prieš nacius, nors jis ir nebuvo Lietuvos pilietis. Iš pasiuntinybės jį buvau atleidęs prieš porą mėnesių, nes jaučiau, kad toliau jam likus pasiuntinybėje tai gali pasibaigti jam ir jo šeimai liūdnai, nes kilo rimtas pavojus iš nacių pusės, o aš nebeįstengčiau jo apginti. Atleisdamas jį iš pasiuntinybės, pasirūpinau, kad gautų darbą ELTA, Kaune. Taigi buvau išsiskyręs su juo žmoniškai ir draugiškai. Deja, teko juo nusivilti. Atvykęs liepos 27 d. iš Kauno, jis atvežė iš URM diplomatinį paketą. Jo nenorėjo man atiduoti, aiškindamas, jog aš nebesąs pasiuntinybės šefas ir kad jam, Flašenbergui, Kaune buvo įsakmiai nurodyta paketą įteikti vienam iš pasiuntinybės konsulinio skyriaus tarnautojų, kurį kaip tik prieš dieną buvau grąžinęs į URM centrą. Pabrėždamas, jog Flašenbergas labai klysta, nebelaikydamas manęs tuo, kuo tebesu, pareikalavau tuoj atiduoti man paketą. Paketą praplėšęs, jame tarp susirašinėjimų radau du nelegalius dokumentus. Pirma, įsakymo J.Kajeckui perimti pasiuntinybę ir notifikuoti Ausw.Amtui mano atšaukimą iš Lietuvos pasiuntinio pareigų patvirtinimą ir antra - P.Glovackio pačiam Flašenbergui išrašytą tarnybinį Lietuvos užsienio pasą su nurodymu parūpinti jam reikiamas vizas vykti, rodos, į Braziliją. Kadangi, kaip minėjau, Flašenbergas nebuvo Lietuvos pilietis, tai neteisėtai išrašytąjį pasą jo akivaizdoje suplėšiau ir išmečiau į šiukšlių krepšį. Aš pasakiau, jog savo poelgiu jis padarė nusikalstamą nelojalumą mano atžvilgiu, kaip legalaus Lietuvos pasiuntinio ir įgaliotojo ministerio Berlyne, taigi ir Lietuvos valstybės atžvilgiu, ir dar pridūriau, jog aš nebegalėsiu užstoti jo prieš nacius. Dėl ankščiau mus siejusių simpatijų patariau Flašenbergui nedelsiant pranykti iš Berlyno. Tačiau po šio pasikalbėjimo Flašenbergas dar kurį laiką liko Berlyne. Atrodo, jog mano globa jam nebebuvo reikalinga, nes jis, matyt, jau naudojosi sovietų ambasados globa. (Škirpa-Sutemos 438)

Liepos 7, 1940. Valstybės saugumo departamento direktorius Sniečkus patvirtino Valstybės saugumo policijos viršininko Zdanavičiaus paruoštą "Priešvalstybinių partijų ... likvidacijos planą." Kazys Škirpa nurodo grupių vadovų tautybes: tautininkai - Krastins (latvis), voldemarininkai - Dembo (žydas), trockistai ir eserai - Finkelšteinas (žydas), krikščionys demokratai - Komodaitė (žydė), liaudininkai ir social demokratai - grupės vyresnysis Macevičius. Kvotų skyriaus viršininkas Rozauskas (žydas). (Škirpa-Sutemos, 408)

Liepos 11-12, 1940. Naktį iš liepos 11 dienos į 12 d. Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kurortuose prie žymesniųjų lietuvių butų sustojo automobiliai. ... Beveik kiekvienoje čekistų, darančių areštus, grupėje buvo keletas žydų. (Škirpa-Sutemos, 409)

Turning point: Škirpa proposes ethnic cleansing

(Škirpa Kleistui, 1940 m. liepos mėn.) Atsišaukimas į Lietuvių Tautą. Tautiečiai ir Tautietės! ...

Ponas Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, kuris randasi Maskvos okupantų galiai nepasiekiamoje vietoje ir kuris nuo savo pareigų nėra atsisakęs, pasiremdamas Jam priderama teise pavedė man sudaryti Lietuvos vyriausybę, kurią bendradarbiais pasikviečiau valstabiniame darba patyrusius ir kovoje už Lietuvos laisvę išbandytus patriotus, kurių vardai ne nuo šiandien mūsų kraštui žinomi. Kaip pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris aš, lygiai kaip sunkiais 1918 metais tariu aiškiai nuspėjęs visos lietuvių tautos karščiausią troškimą ginti savo laisvę ir gelbėti savo valstybės nepriklausomybę. Tai Vyriausias mano ir mano sudarytosios vyriausybės uždavinys. ...
Be to lietuvių tauta bus apvalyta nuo svetimosios rasės, kuri per šimtmečius savanaudiškai čiulpė lietuvio prakaito ir puslėtų rankų darbo vaisius, kaip dabar, taip ir priespaudos laikais praeityje Lietuvą visados ir visados išduodavo. Kaip žydai atsilygino lietuvių tautai už jos svetingumą ir humaniškumą, kiekvienas galėjo per paskutiniąją rusų raudonosios armijos okupaciją pakankamai persitikrinti. Tai, ką šie krikščioniškųjų tautų siurbėlės iš lietuvių tautos praeities laikais išlupė, turi būti lietuvių tautai, ypač jos bėdniesiems sluoksniams - rankos ir žemės darbininkams - kaip daugiausiai Judos nuskriaustais, įstatymdavystės keliu grąžinta atgal bendram lietuvių tautos labui. ...
Tikrovė parodė kokių milžiniškų vaisių, per trumpą laiką atsiekė tie kraštai, kaip Vokietija, kurie tvarkosi naujais tautinio bendruomingumo bei nacionalsozializmo pagrindais. Lietuva ir jos darbo žmonės gali būti tikri kad ir jie susilauks naujos gerovės. Kitų išbandytieji ir savo tikslingumu išryškėję nacionalsocialistiniai valstybės gyvenimo tvarkymo ir jos vadovavimo metodai yra minėtam didžiam tikslui siekti geriausias kelias, kaip teko man per ilgus mano buvimo Vokietijoje metus įsitikinti. ...
Tokiuo savo politiniu ir ūkiniu prisiderinimu prie naujos padėties, Lietuva, dėka lietuvių tautiškam ir rasiškam savitumui, kaip vienos seniausiųjų Europoje tautų grynai ariškos, o taip pat dėka lietuvio morališkam svarumui, jo darbštumui ir kūrybiniam pajėgumui, prisidės ir iš savo pusės prie naujos geresnės Europos sudarymo, kuriai sukurti vokiečių genijus jau stovi ant tvirto kelio. Dabar žodžiams seks darbai! Telaimina ir saugo Aukščiausiasis mūsų brangią Tėvynę, - Lietuvą, - 1940 m. liepos m. .... d.
pasirašytų: Ministras Pirmininkas [ir 10 ministrų bei Valstybės Kontrolierius, tarp jų Tautiniai-Nacionalinio Auklėjimo ir Propagandos Ministras]
Prirašyta ranka: Įteiktas Dr.Kleist'ui Dienststelle v.Ribbentropp, 1940 m. liepos mėn., kai buvo pirmą kartą tikimasi Lietuvą atstatyti. Dr.Kleistas priėmė ir užgyrė. (Tai turbūt pirminė, liepos 13 d. versija)(MBA f.29 vnt. 1287/1 lap.102)

(Atsišaukimo aplinkybės) Iš esmės siekiau šit ko:

1. Paruošti iš anksto būsimosios Vyriausybės deklaraciją atsišaukimo į tautą forma ir ją pateikti vokiečiams per dr. Kleistą, kaip santykių su Vokietija bazę;
2. Numatyti naujosios Vyriausybės sudėtį tokią, kad, reikalui pribrendus, nebereikėtų gaišti laiko diskusijoms ir būtų galima ją paskelbti viešai;
3. Gauti vokiečių sutikimą ir iš anksto slaptai suorganizuoti iš lietuvių — politinių pabėgėlių arba iš lietuvių tariamame Suvalkų trikampy ginkluotą lietuvių dalinį sakytos Vyriausybės dispozicijai, ir
4. Kai visa tai jau būtų parengta bei sutarta, — orientuoti Resp. prezidentą A. Smetoną apie pasiektus rezultatus ir gauti iš jo konstitucinį pavedimą sudaryti Vyriausybę ir ją paskelbti.

Naujos Vyriausybės ir jos deklaracijos paskelbimas buvo, pagal tą projektą, numatytas padaryti ne iš užsienio, bet iš kurios nors Lietuvos pasienio vietos, ją užėmus ginklo pagalba patiems lietuviams. Tuo pat momentu būtų buvę išplatinti atsišaukimai į lietuvius - aktyvistus, į mūsų patriotiškąją jaunuomenę, į ūkininkiją, darbininkiją ir t. t., paraginant visus sukilti prieš sovietiškuosius krašto okupantus ir vyti juos lauk iš Lietuvos, pasinaudojant rusų - vokiečių pakto sutrupėjimo proga. Jei sukilėliams pavyktų užgrobti radijo stotį Vilniuje ar Kaune, tai visi tie vieši pareiškimai ir atsišaukimai būtų kartojami taip pat ir per radiją.

Kai pirminį vyriausybės deklaracijos projekto tekstą jau turėjau suformulavęs, vėl mačiausi su dr. Kleistu, iš eilės jau ketvirtą kartą. Tai įvyko liepos 13 d. pasiuntinybės prekybos patarėjo St. Kuzminsko privačiame bute, kur buvau pasislėpęs kuriam laikui, kad ramiai išlaukčiau momento pareikšti formalų protestą prieš Kremliaus tada dar tik tebe-fabrikuotą "Liaudies Seimo" tariamą "nutarimą" įjungti Lietuvą į Sov. Sąjungą. Nors ir neįprastomis aplinkybėmis, man esant pasislėpus ne savo bute, dr. Kleistas buvo malonus atvykti į ten papietauti drauge su manim bei aptarti abiem rūpėjusį reikalą. Šia proga supažindinau tą savo svečią su mano paruoštu vyriausybės deklaracijos projektu. Dr. Kleistas tepadarė vos kelias, ir tai ne kokias ypatingas, pastabas bei sugestijas, būtent — kad būtų ryškiau pabrėžta svarba ūkinių santykių tarp abiejų valstybių ir Lietuvos kultūrinis orientavimasis į Europos Vakarus, o išeinant iš to — apsisprendimas dėtis į Vokietijos kuriamą Naująją Europą. Siekdamas Reicho palankumo Lietuvos reikalui, aš buvau pavartojęs deklaracijos projekte "šiltesnių" išsireiškimų nacių adresu. Tačiau dr. Kleistas, mane maloniai nustebindamas, pastebėjo, ar tai nepaveiktų lietuvių visuomenės atbaidomai. Jis buvo teisus. Tatai parodė, jog į reikalą jis žiūrėjo blaiviai. Todėl galutinį deklaracijos tekstą atitinkamai pataisiau, padarydamas jį natūralesnį. Apskritai pasakius, liepos 13 dienos pasikalbėjimas su dr. Kleistu padarė man gerą įspūdį, juo labiau, kad dr. Kleistas pažadėjo pateikti man lietuvių pabėgėlių sąrašą, kad galėčiau atrinkti tinkamus vyrus projektuotam kovos daliniui, ir, be to, pažadėjo parūpinti leidimą poniai Tūbelienei pačiai asmeniškai aplankyti prezidentą A. Smetoną ir jį painformuoti (be pašalinių liudininkų) apie mano Berlyne mezgamą politiškai diplomatinį mezginį Lietuvos suverenumui atkurti.
Liepos 15 d. įteikiau dr. Kleistui galutinai suprojektuotą vyriausybės deklaracijos tekstą, kurį dr. Kleistas priėmė ir pažadėjo jį pastudijuoti. Užsiminus man apie reikalą suorganizuoti numatytąjį ginkluotą lietuvių dalinį, dr. Kleistas šį kartą pareiškė dėl to abejonių: ne esminio pobūdžio, bet kad tokį dalinį organizuojant vargu ar bebūtų įmanoma išlaikyti paslaptį Tačiau pakartojo savo pasižadėjimą parūpinti leidimą poniai Tūbelienei pasimatymui su resp. prezidentu A. Smetona Rytprūsiuose.

(Škirpa, Sukilimas, http://www.partizanai.org/failai/html/skirpa-sukilimas.htm)

1940.07.15 Kazys Škirpa, Albertas Gerutis. Į talką naujosios Lietuvos kurti!! Naujosios Lietuvos atstatymo stvėrėsi lietuvių aktyvistų frontas, kuris mūsų visuomenei ne nuo šiandien yra žinomas. Jis pasireikšdavo kiekvieną kartą, kai buvusieji Lietuvos valdovai parodydavo nesugebėjimo tvarkyti tautos ir valstybės reikalus, pastatydami Lietuvos nepriklausomybę vidaus ar išorės pavojun. Už parodytą drąsą daugelis aktyvistų skaudžiai nukentėjo. Bet persekiojimai, trėmimai į darbo ir koncentracijos stovyklas, kalinimas kalėjimuose ir kitokie kankinimai aktyvistų valios ir pasiryžimo ne tik nepalaužė, bet juos tik dar daugiau užgrūdino tolesnei kovai. (MAB f.29 vnt.1287/1 lap.104)

Škirpa and Smetona

(Kaip Smetona atsiliepė) Kazys Škirpa ragino Antaną Smetoną „paberti Lietuvos dirvon“ nacionalsocializmo ideologinę sėklą: "Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistais, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais (…). Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija. Mums svarbu laisvos lietuvių valstybės kontinuitetas, – tąsa. Taigi, jau dabar Respublikos Prezidentas turėtų paskirti ministrą pirmininką, kad šis, kai tik iškils tarp Sovietų Sąjungos ir Vokios karinis konfliktas, sudarytų ministrų tarybą ir su savo deklaracija, su kuria sutiktų Reicho vadas, pasireikštų Lietuvos žemėje. ... p.Škirpos politinė orientacija, einant iš dabartinių davinių, yra reali ir loginga, ir ligi tam tikro laipsnio įtikinama. Tik va klausimas, ar toje logikoje visos premisos teisingos ir patikrintos? Ar vaizduojamasis konfliktas įvyks? Ar Vokia norės daryti iš Lietuvos Slovakiją? Ar, jeigu ji sutriuškintų Didžiąją Britaniją, nesumanys daryti iš Lietuvos Ansiedlungsgebiet (apgyvendintiną žemę). ... Tačiau pavojinga būtų, įsižiūrėjus į vieną tašką, pamiršti, kaip juda didžiosios politinės linijos, nuo kurių priklauso ir mažos Lietuvos buitis. Karas dar neįpusėjęs, dar daug galingų veiksnių iškils aikštėn.(Smetona, Antanas (1999). Antano Smetonos korespondencija 1940-1944.. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 8.) (A.Smetona, Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų...)

See also: Smetona ir LAF (Kazys Škirpa, Sutemos, 467)

Turning point: Letter from Gleisgarben

1940 m. rugpjūčio 23 d. Tuo metu, kai grįžau iš Romos konferencijos, lietuvių pabėgėlių nuo komunistinio teroro Lietuvoje jau buvo prisirinkę Vokietijoje keli šimtai, ypač Rytprūsiuose, iš kur jų geras būrys buvo prasiveržęs ir į Reicho sostinę. Kiekvienas jų mėgdavo rodyti man ne tik savo lietuvišką patriotizmą, bet ir pateikti įvairių sumanymų, kaip ir už kokio galo griebtis Lietuvai gelbėti. Jų tarpe nestigo sugestijų, kad nestatyčiau Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo ir tuo neatbaidyčiau vokiečių nuo eventualios pagalbos Lietuvai nusikratyti sovietinio jungo. Kai kas net kalbino mane sutikti su Vokietijos protektoratu Lietuvai, kad tik pagelbėtų pašalinti iš mūsų krašto sovietinius įsibrovėlius. Buvo net ir tokių, kurie antibolševikinę kovą lyg statė aukščiau paties Lietuvos atkūrimo reikalo. Taip, pavyzdžiui, buvau gavęs iš pabėgėlių Gleisgarbeno stovykloje kolektyvinį laišką, datuotą rugpiūčio 23 d., kuriame, be išliejimo kartumų dėl buvusio režimo ir partinio susiskaldymo Lietuvoje, pagrindiniai punktai buvo šie: Greta daugelio atbėgėlių, kurie čia atsirado vien savo kailį gelbėdami, yra nemažai ir tokių, kurie nori įsijungti į aktyvią kovą su bolševizmu — į tą kovą, kuri vėliau ar anksčiau turės iš čia prasidėti. Tam reikalui mes turime pradėti ruoštis iš anksto. Kadangi šiai kovai vadovaus Reichas, tai mes turime atsiduoti visiškon jo dispozicijon. Bet, būdami išsisklaidę po plačią Vokietiją, turime turėti vieną vadą, kuris ne tik mus visus sujungtų, bet taip pat jau dabar reikštų visų užsieniuose (bent Europoje) gyvenančių lietuvių valią, jiems atstovautų ir rodytų aktyvumą. _ Žinodami Tamstos nusistatymą ir paskutiniu metu žygius bei pastangas gelbėti lietuvių tautą atitinkama politine veikla, mes, vad. voldemarininkai, laikome Tamstą vieninteliu asmeniu, galinčiu tas pareigas pasiimti. Gal būt, šios pareigos bus atsakingos ir sunkios, bet politikos žmogus nebėra sau žmogus. Tamstai, kaip kariui ir diplomatui, labiausiai ir dera šiandien atsistoti priekyje aktyviai kovojančios lietuvių tautos dalies. — Laišką buvo pasirašę J. Dženkaitis, St. Puodžius, P. Skurauskas, J. Pyragius, gen. št. majoras Bulika, S. Matulevičius ir dar keli, kurių pavardžių čia negaliu minėti jų asmens saugumo motyvais. (tikriausiai - Brunius). Nors man ir buvo siūloma pasidaryti neišvengiamos kovos "vadu", ir pats jau buvau ėmęsis iniciatyvos mūsų tautos jėgas tam telkti, tačiau man visai nebuvo miela laiško sugestija "atsiduoti visiškon Reicho dispozicijon". Aš galvojau pirmoje vietoje apie kovą už naują Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą, o apie siūlomą antibolševikinę kovą tik tiek, kiek ji neišvengiamai buvo reikalinga čia suminėtam pagrindiniam Lietuvos valstybės atkūrimo tikslui, prisiderinant prie Reicho tada dar tik planuoto žygio prieš Sovietų Rusijos bolševizmą.(Škirpa)

Aviacijos ats. majoras Jonas Pyragius — vienas iš tariamų voldemarininkų grupės, kurie, ką tik atbėgę iš sovietų okupuotos Lietuvos, buvo kreipęsi į mane, kaip Lietuvos dipl. atstovą Vokietijoje, kolektyviniu raštu iš Gleisgarbeno pabėgėlių stovyklos Rytprūsiuose, datuotu 1940 m. rugpiūčio 23 d., keldami mintį "pasiduoti visiškon Hitlerio dispozicijon" numatomoje kovoje su bolševizmu. Kaip jau buvau šių atsiminimų pradžioje paryškinęs, aš tokiam besąlyginiam pasidavimui svetimoj valstybės vadui pritarti negalėjau. Be to, jau buvau ėmęsis iniciatyvos organizuoti Lietuvių Aktyvistų Frontą ne šiaip sau kovai su bolševizmu, bet, svarbiausia, siekti atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, išnaudojant iš anksto numatytą Berlyno — Maskvos pakto žlugimą. Netrukus sakytos grupės nariai, atsiradę Berlyne, besąlyginai įsijungė į Lietuvių Aktyvistų Frontą, o majoras J. Pyragius, bene "pasidavimo Hitlerio dispozicijon" sumanymo tikrasis autorius, netgi padėjo savo parašą po sakyto Fronto užuomazgos Berlyne steigiamuoju aktu, duodamas visų susirinkime dalyvavusių asmenų akivaizdoje iškilmingą užtikrinimą, jog "prisiima visas jo (LAF) nariams uždedamas pareigas ir drausmę". (Škirpa, Sukilimas)

– Antano Skaisgirio tėvas prieš karą buvo žemės ūkio ministeris. Buvo didelis „smetonininkas“, tautininkas. Bet buvo idealistas. Smetona paskyrė jį žemės ūkio ministeriu. Ėmėsi reformų. Tautininkų generalinis sekretorius tuo metu buvo Vincas Rastenis. Rastenis nemėgo Skaisgirio, norėjo juo nusikratyti. Jam pavyko. Kai bolševikai atėjo, Skaisgirį ir jo šeimą suėmė, ištrėmė į Sibirą. Ten jis sėdėjo kalėjime. Vėliau paleido, grįžo į Lietuvą. Tėvas mirė Lietuvoje. Sūnus gyvas, mano bičiulis. Rastenis išeivijoje buvo didžiausias politinis intrigantas. Bolševikai jį buvo suėmę, pasodinę į kalėjimą Kaune, paskiau laikė Maskvos kalėjime. Grįžo į Lietuvą dar prieš vokiečių okupaciją, bolševikams esant Lietuvoje. Nieks nežinojo kaip jis išsigelbėjo. Neįtikinamai aiškino, kad neva dėl šeimos, dėl giminių; kad komunizmui niekad neprijautęs, pasakęs ką žinojo ir bolševikai paleidę... Kai atėjo vokiečiai, jis jau buvo Vokietijoje ir veikė išvien su voldemarininkais. [Jis priklausė LAF Berlyno štabui?] – Taip, jis buvo LAF Berlyno štabo narys. Niekas negali suprasti kaip bolševikai iš Maskvos kalėjimo jį galėjo paleisti? Iš Kauno jis pabėgo į Berlyną. Berlyne veikė kartu su Pyragium ir su visais tais, kurie stūmė Škirpą į visokias abejotinas avantiūras. Škirpa – patriotas, geras vyras, jam nieko negali prikišti. Karštas, pirmas savanoris, kuris Gedimino kalne iškėlė lietuvišką vėliavą... Su juo daug kartų kalbėjau dėl Laikinosios vyriausybės, kai gyveno Vašingtone. Jam neleido atstatyti Lietuvos. Lemiamu momentu jį vis eliminuodavo... (Kazys Bobelis įkalbėjo Vidmantui Valiušaičiui 2010 metais, www.DELFI.lt, 2014 m. rugsėjo 28 d. 10:04, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kaip-buvo-meginta-suklastoti-k-bobelio-seimos-istorija.d?id=65918526)

Škirpa and the Voldemarininkai

1940. Berlyne būdamas, norėjau sužinoti apie visuomeninį lietuvių politinių pabėgėlių susiorganizavimą ir bendruomeninę veiklą. Kada paklausiau Joną [Dženkaitį], ką jis rekomenduotų tokiam pasikalbėjimui, jis man pasiūlė ats. mjr. Stasį Puodžių. Jis lietuvių pabėgėlių tarpe buvo žinomas kaip garbingas asmuo. Majoras taip pat sutelkęs visus taip vadinamus "voldemarininkus", kurių grupei ir Dženkaitis priklausė. Jis buvo vienas iš aktyvių karo aviacijos karininkų, kurie norėjo pakeisti Lietuvos vyriausybės politinę kryptį iš neutralios į griežtesnę - provokišką. Buvo tikima, kad tokią vyriausybę 1934 m. suformuoti galėtų prof.Augustinas Voldemaras, tuo metu prezidento A.Smetonos buvęs ištremtas į Zarasus. (Bronius Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo, 94)

LAF founding meeting

[dr.P.Karvelis to R.Skipitis] -Noriu kalbėti politikos reikalu. Žinau, kad esi demokratas ir hitlerinio režimo priešas. To režimo priešas esu ir aš. Bet privalome atviromis akimis žiūrėti į tikrovę ir būti realūs mūsų tėvynės reikaluose. Konkrečiai štai koks reikalas. Škirpa karštai laikosi tos nuomonės, kad mes turime derintis prie hitlerinės Vokietijos, jei norime atgauti Lietuvai nepriklausomybę. Jis turi gerų ryšių su Vokietijos valdžios sferomis ir taip yra įsigyvenęs į hitlerinę ideologiją, kad naciai gali jį laikyti sau artimu žmogum. O mums reikia turėti artimą nacių sferoms žmogų, nes galbūt netrukus reikės so Vokietija derėtis dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Turime palaikyti Škirpą, kad jis jaustųsi stipresnis, nors mes tam jo palinkimui į nacius ir nepritariame. 1940 metų lapkričio mėn. (rodos, 17 d.) K.Škirpa susikvietė apie 20 įvairių politinių pažiūrų žinomesnių lietuvių tremtinių, kuriems paskaitė savo ilgoką rašinį mūsų politikos klausimais. Skaitė apie 2 valandas. Kėlė mūsų politikos vyrų klaidas ir bandė nustatyti lietuviškos politikos gaires artimiausiai ateičiai. Norint siekti geresnių rezultatų kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo, kvietė sudaryti vieną sąjūdį, į kurį turėtų dėtis visi Lietuvos patriotai, vis tiek kokių politinių pažiūrų jie būtų ir kuriai lietuvių partijai priklausytų. To sąjūdžio vardas - aktyvistai. Nors ne visi K.Škirpos samprotavimai buvo priimtini, bet masinantis kvietimas vienybėn ir nebuvimas jokio kito veiklos plano sulaikė nuo kėlimo abejonių bei darymo pastabų K.Škirpos samprotavimams. Be to, neabejotinai turėjo įtakos ir dr. P.Karvelio ankščiau mano minėti įtikinėjimai palaikyti K.Škirpą. Gal panašiais sumetimais ir kiti dalyviai neprieštaravo. Tik vienas dr.Br.Dirmeikis kėlė abejonių, tačiau bendros susirinkusiųjų nuotaikos nepakeitė. O toji nuotaika buvo: remti K.Škirpos sumanymą. K.Škirpos asmens sekretorius dr.Jurkūnas pateikė popieriaus lapą, matyti, ankščiau paruoštą, kuriame jau buvo mašinėle įrašyta to susirinkimo data ir trumpas protokolas, jame pažymėta, kad mes, žemiau pasirašiusieji, sudarome aktyvistų sąjūdį ir to sąjūdžio vadu išrenkame pulkininką K.Škirpą, pirmąjį Lietuvos savanorį. Jokių rinkimų nei diskusijų, ką rinkti, nebuvo, bet minėtame lape, kiek atsimenu, visi ar beveik visi pasirašėme. K.Škirpa turėjo ryšių su aktyvistais, veikiančiais Lietuvos pogrindy. ("Lietuvių dienose" 1955 m. Nr. 6/55 ir 7/56, Graužiūnas ps. 32-33)

1940 m. lapkričio mėn. 17 d. (Lietuvos aktyvistų platformos metmenys, Kazio Škirpos skaityti LAF įsteigimo proga). ...Buvęs ilgametinis, taip vadinamas, tautinis-autoritarinis režimas pasirodė esąs bejėgis patraukti prie savęs plačiuosius gyventojų sluoksnius ir sužadinti bei išvystyti visas mūsų tautos jėgas suderintai kūrybinei veiklai. Tai atsitiko ne dėl to, kad principai, kuriais jis rėmėsi, būtų buvę ypatingai blogi, bet todėl, kad minėtas režimas Lietuvoje įsigalėjo ne naturaliu keliu: jis išaugo ne iš apačios į viršų, bet kraštui buvo primestas iš viršaus ir tokiu būdu plastesniųjų gyventojų sluoksnių jis nebuvo remiamas. Autoritariniai režimai, moderniškaja žodžio prasme, pav. Italijos ir Vokietijos režimai, yra tvirti, nes jie sugeba įtraukti į vieningą suderintą kūrybinį darbą visas tautos jėgas ir remiasi plačiais gyventojų sluoksniais. Tautos ir valstybės vadai pasiekia valstybės vairą ne atsitiktinai, bet po ilgesnės kovos. Tik ši kova teduoda progos jos dalyviams užsigrūdinti ir parodyti visą savo sugebėjimą dirbti. Ji paruošia taurias asmenybes. ... Žydų vietą prekyboje turi užimti lietuviai. To reikalauja ne tik tautinės valstybės gerbūvis, bet ir paprastas teisingumas. Žydai, kurie per šimtmečius naudojosi mūsų tautos sunkaus darbo vaisiais, dažnai sunkiuoju tautai momentu susidėdavo su jos priešais ir kartu su jais tautą visai prablokadavo. Tai labai aiškiai parodo nesenai Lietuvoje įvykusi sovietiškojo komunizmo okupacija. Panaši padėtis turi būti ir kitų verslų. Su prekybos, pramonės ir verslų sulietuvinimu yra ankščiau susiję ir miestų atlietuvinimas. Tam tikslui lietuviškojo žemės ūkio elemento pertekliui turi būti sudarytos tinkamos sąlygos įsikurti miestuose. Ypatingai turi būti kreipiama dėmesio į tai, kad lietuviams darbininkams būtų sudarytos kuo palankiausios sąlygos kiekvienam, ypač turintiems šeimas, įsigyti nuosavus gyvenimui namelius ir daržovėms ugdyti sklypelius arti darbo vietos. Kol miestuose namai bus svetimtaučių rankose, jie niekuomet nebus lietuviški. Čia lietuviams į pagalbą turi ateiti valstybė su visomis savo priemonėmis. (Žr. taip pat: Steigiamasis Aktas... išklausę jo pranešimo apie Nepriklausomos Lietuvos žlugimo priežastis ir apie galimumus bei kelius Lietuvos valstybei vėl atstatyti Reiškiame visišką pritarimą sumanymui ...) (MBA f.29 vnt. 1287/1 lap. 118)

Comments:

p.Karvelis palaiko p.Skipičio nuomonę ir nebūtų linkęs pritarti p.Maceinos nusistatymui. Esą ne dabar laikas diskutuoti, kokią mažosios valstybės turės padėtį naujoje Europoje, o lygiai negalima būtų šiame ar kitame susirinkime smulkiai išdiskutuoti visus programinius klausimus, bet mes turime dėti pastangų tuojau susiorganizuoti ir tuo sudaryti reikiamą bazę mūsų, kaip vieneto, tolesniam veikimui.
p.Pyragius pritaria p.Karvelio nusistatymui. Esą, jei kam pateikta p.Min.Škirpos aktyvistų platforma būtų diskutuotina, tai tas turėtų padaryti reikiamas išvadas.
p.Dirmeikis konstatuoja, kad būsimasis Aktyvistų sąjūdis bus politinė organizacija, su tam tikru savo turiniu. Esą iš programos matyti, kad mes glaudžiamės prie Vokietijos ir darosi įspūdis, kad mes kovosime už vokiečių režimą ir už Vokietijos laimėjimus. Tokiu būdu mūsų organizacijos likimas priklausysiąs nuo to, kuo karas baigsis. Jam atrodytų, jei Vokietija karą pralaimėtų, tai aktyvistų organizacija neturėtų idėjinės bazės ir kaipo tokia turėtų išnykti. Turint tai galvoje, p.Dirmeikis klausia, ar aktyvistai taps kovotojais dėl Vokietijos ateities, ar ras kitą kelią, kuris nepriklausomai nuo bet kurių konjunktūrų vestų prie Nepriklausomos Lietuvos atstatymo.
E.Galvanauskas, papildydamas Min.Škirpos paaiškinimus, pareiškė, jog, jo nuomone, mes vokiečiams praktiškai nieko negalime padėti.

Consistent antisemitism for diverse audiences

1941 m. sausio mėn. Kazio Škirpos slaptas laiškas Lietuvai Gelbėti Tarybos Pirmininkui Leonardui Šimučiui Čikagoje. ... Aktyvistų Fronto programos pagrindiniai principai yra šie: nacionalistiškumas, krikščioniškumas, visuotiniškumas, sudrausminta visuomenė... atpalaidavimas lietuvių tautos nuo kitataučių, ypač žydiško, išnaudojimo ir stripinimas lietuvybės visose srityse ir visomis priemonėmis... Tai nėra jokia buv.partijų koalicija ir ne fašizmas ar nacionalsocializmas, bet grynai lietuviškas aktyvizmas, pagrįstas realia tautos vienybe, skaudaus smūgio /netenkant savo valstybės/ pagimdyta. ... Supratau, kad Jūs gyvenote visai kitokiose sąlygose, negu tenka mums gyventi Vokietijoje. Bet mūsų pastangos Lietuvai atstatyti turi būti suderintos. Būtų, pavyzdžiui, labai žalingas bendram reikalui dalykas, jei kiekvienas nueitume savo keliu ... prašau Jus paveikti, kad Amerikos lietuvių spaudoje netilptų kreivų mūsų čia vykdomos politinės linkmės aiškinimų, kurie galėtų pakirsti mano santykius su čionykščiais vokiečių politikos spiruokliais. (MAB f.9 vnt. 3105 lap. 49 ir t.t.)

Even in his book "Sukilimas", although he extirpated many anti-semitic passages, there remain some that he unabashedly retained, without comment:

kad Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį;
Lietuviškos sovietų valdžios valstybės, ūkinių organizacijų, privatinių įmonių ir t.t. tarnybon įstatytieji žydai ir kitoki asmenys, kaip sovietinio režimo ramsčiai, turės būti tuojau atleisti, reikalui esant — areštuoti ir patraukti atsakomybėn.
Jo pagrindiniai tikslai: atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sutvarkyti ją naujais pagrindais, kurie patikrintų galimybę išlaikyti tautoje realią vienybę, stiprinti tautoje nacionalinį atsparumą, tobulinti tautos moralinį stiprumą pagal krikščioniškosios dorovės principus, išvystyti krašto ūkinį ir kultūrinį progresavimą, visiems patikrinti darbą ir laiduoti socialinį teisingumą, išraunant su šaknimis bet kurį apsileidimą, korupciją, neteisėtumus, komunistinį išsigimimą ir žydiškąjį išnaudojimą.
areštuoti visus nepatikimus asmenis pašte, užimti telefono - telegrafo centrinę ir ypač karinio tinklo centrą, išjungti visus kompartijos, žymiųjų komunistų ir žydų telefonus, laiduoti pilną telefono susisiekimą LAF štabui su TDA daliniais
Išjungėme visus telefonus pagal sąrašą: visų komunistų, žydų arba įtartinų.

(Škirpa, Sukilimas)

Škirpa and Pyragius

1940 m. lapkritis. Buvo bebrendąs ir kitas panašus atsitikimas. Šį kartą iš ats.majoro Pyragiaus pusės, kuris buvo žinomas, kaip vienas iš aktyvesniųjų voldemarininkų. Jis, atrodo, taip pat buvo kiek užsigavęs dėl to, kad nebuvo pakviestas į LAF patikėtinius. To nebuvo padaryta todėl, kad mj. Pyragius buvo jau iš seniau žinomas, kaip nepataisomas nenuorama ir, be to, labai netaktingas. Jau LAF įsikūrimo pradžioje būta duomenų, kad mj. Pyragius nesugeba atskirti Lietuvos intereso nuo Vokietijos užmačių mūsų krašto atžvilgiu. Kaip nenuorama, jis pats, o gal svetimosios šalies pakurstytas, buvo bepradedąs kurti lietuvių nacionalsocialistų srovę. Dar daugiau. Jis kritikavo LAF ir įtikinėjo, kad esą būtų geriau sukurtąją politinę organizaciją pavadinti lietuvių nacionalsocialistų partija ir remtis vokiečių - nacių ideologija. Kadangi šiam jo sumanymui nebuvo pritarta ir kiti jo draugai, buv. voldemarininkai, jo nepalaikė, taip jis ir liko su sakytuoju savo projektu vienas. Kada 1941 pradžioje jis surado sau darbo kažkur provincijoje ir išvyko ilgesniam laikui iš Berlyno, tuo LAF vadovybė buvo tik patenkinta. (Škirpos prisiminimai 1942 m. MAB f.9 vnt. 3105 lap. 102)

Gegužės mėn. atrenkami vyrai ir paruošimui išvyksta į Rytprūsius. Birželio mėn. 18-20 d. jie pavieniui išleidžiami per sieną į Lietuvą. Instrukcijos: pereinant sieną užklupus sovietų pasienio agentai - į kautynes nesivelti, bet grįžti. Bet kokia kaina vengti patekti į rusų rankas. Pasiekus nurodytus punktus susirišti su vietos partizanais. Kas rytas klausytis radijo. Prasidėjus karui nutraukti ryšio laidus, trukdyti susisiekimą, gelbėti tiltus nuo išsprogdinimo; užėjus vokiečių kariuomenei prisistatyti priekinio dalinio vadovybei. Daugumas pereina sieną laimingai (numatytos pereiti vietos buvo sekamos be pertraukos keletą parų). Keletas užkliūva pasienio apsaugai ir priversti grįžti (jų skaičiuje ir mano brolis Juozas). Jie priskiriami prie priekinių žvalgymo dalinių (lengvų šarvuočių) kaip kelio rodytojai ir vertėjai. Nežiūrint mano pastangų likti Aktyvistų Fronto eilėse, man teko kitos pareigos. Spėju, generolo Justo (buvusio vokiečių karo ataše Kaune) rekomenduotas, 1941 m. birželio mėn. buvau "pakviestas" - be galimybės atsisakyti - į vieną OKW skyrių, kaip vertėjas ir ekspertas (Dolmetscher u. Auswerter). Tarnybos vieta - Danzig, vėliau Smolensk, Pskow ir kit. Iš šių pareigų pavyko atsipalaiduoti 1943 m. pradžioje. Ligi tol kontaktas su nacionalistų partija ir kt. buvo tik atsitiktinis, kartas nuo karto lankantis Lietuvoj. (Pyragius, 156)

Expanding collaboration through Koenigsberg

1940 m. Gruodžio 5 d. K.Škirpa dėl visa ko dar suėjo į kontaktą su taip vadinamąja Sicherhstsdienst. Tai yra politinio saugumo voratinklis, nuo kurio labai daug kas pareina. Ši institucija veikia kaip ir virš visų įstatymų, taigi gali visur kaišioti pagalius į kitų institucijų stipinus, neišskiriant ir kariškos žinybos. Su ja buvo reikalinga nueiti į kontaktą, kad palengvinus sau galimybę nutiesti slaptus LAF ryšius per sieną su bolševikų okupuota Lietuva. Gruodžio 5 d. kalbėtasi su dr.Girg, Pabaltijo kraštų politinio sekimo vedėju, o kiek vėliau susipažinta ir su jo šefu, dr.Grefe, buvusu seniau vokiečių slaptosios policijos viršininku Rytprūsiuose, neseniai atekltą į Berlyną, gerai pažįstančiu mūsų kraštą. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1942, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84+)

Sudarius Fronto vadovybę, pradėta organizuoti ryšį su Lietuva. Suprantama, be vokiečių žinios čia neįmanoma nei pajudėti, todėl sudaromas kontaktas su vokiečių karine vadovybe. Ministras Škirpa pakviečia į frontininkų sueigą profesorių Gerullį (vėliau vokiečių kariuomenės majoras). Pasirodo, kad Oberkommando der Wehrmacht suinteresuotas Fronto veikla. Ryšiams su jų štabo poskyriu paskiriamas pulkininkas S.Puodžius ir inžinierius K.Brunius. Karaliaučiaus karo apygardos štabe skyrininku buvo ir B.Aušrotas. Vokiečių štabui skubiai reikalinga žinių apie būklę Lietuvoj, apie ten esančią raudonąją kariuomenę, apie įrengiamus aerodromus ir t.t. (Pyragius, 155)

Įteikus OKW sausio 25 dienos planą, OKW, sukilimo suruošimo darbas pasidarė sistematingesnis. Jis decentralizavosi. Pačiam LAF centrui pasiliko daugiau intelektualinio pobūdžio darbai bei bendras sukilimo paruošimo vadovavimas ir politika. Bėgiamiesiems gi reikalams atlikti buvo priduotas prie pulk.lnt.Grb. specialus LAF patikėtinis inž.Brunius. Iš pradžios jis darbavosi Berlyne, bet netrukus persikėlė su pulkininku Grebe į Karaliaučių prie vietinės armijos štabo, iš kur buvo palaikomi ryšiai su Lietuva per pasienio postus. Kadangi inžinierius Brunius nebuvo karininkas ir, be to, nepakankamai mokėjo vokiečių kalbos, tai kiek vėliau pulkininko leitenanto Grebės pageidavimu jam dar buvo priduotas generalinio štabo majoras [Mykolas] Gecevičius, kurį K.Škirpai įpiršo generolas Raštikis. Darbui besivystant, buvo iš OKV pusės išreikštas pageidavimas rekomenduoti dar vieną karininką specialiai karo žvalgybos reikalams. Šiai pareigai atlikti buvo K.Škirpos nurodytas atsargos majoras Puodžius. Jis skaitėsi nebe pulkininko leitenanto Grebės, bet kitos OKV dalies žinoje. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1942, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84-105) (Kazio Škirpos atsiminimai, 1942, LYA f.222, b.1747, l.9–10)

...Iš vokiečių kariškių pasirengimų pasienyje ir OKV pageidavimų, nukreiptų į LAF, ruošiantis pradėti karo veiksmus, visa, ką vokiečiai, ar tai per OKV Berlyne ar per inžinierių Brunių Karaliaučiuje, paskutiniuoju metu pageidavo iš LAF, buvo svarbūs dalykai, kurie vaizdžiai rodė kaip karas artėja. Užtenka čia paminėti, kad tiems OKV pageidavimams buvo vien Berlyne surinkta ir duota pulkininkui leitenantui [Grebei] dispozicijon apie 65 vyrai, kurių dalis buvo pasiųsta trumpai prieš karą į Sovietų pusę atlikti svarbius bei rizikingus karinius uždavinius Raudonosios armijos užpakalyje, gi dauguma priduota žygiavusiems per mūsų kraštą vokiečių kariuomenės daliniams kaip kalbos vertikai arba tų dalinių palydovais eventualiems nesusipratimams žygio metu su vietos gyventojais greitai likviduoti. Antra tiek vyrų buvo pasiųsta per sieną ar priduota vokiečių kariuomenės daliniams nuo pasienio postų, kurie, karo veiksmams prasidėjus, net patys nužygiavo pirmyn su vokiečių kariuomene... (Kazio Škirpos atsiminimai, 1941, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84-105)

1941 m. kovo 12 d. labai paslaptingai mane Tilžėje aplankė man mažai pažįstamas inž. Klemensas Brunius. Jis prisipažino, kad talkininkauja Karaliaučiaus Wehrmachto specialiam skyriui, kuris ruošia iš lietuvių politinių pabėgėlių parašiutininkus, sutinkančius būti nuleistais parašiutais Sovietų Sąjungoje. K.Brunius parinkdavęs šiai misijai pasiryžusius jaunus vyrus. Jis norėjo žinoti, ar aš galėčiau padėti tokiems kovotojams pereiti per sieną į Lietuvą trumpai prieš prasidedant karui su Sovietų Sąjunga? K.Bruniui atsakiau, kad aš esu Abwehr Luft I tarnyboje. Apie tokį jo man siūlomą sandėrį privalau pranešti savo betarpiškam viršininkui. Kiek pasvarstęs, Brunius man pareiškė, kad apie jo man išpasakotą paslaptį niekam nepraneščiau. Jis taip pat turįs apie šį reikalą pasitarti su savo viršininku. Ši paslaptis liko tik mudviem suvirškinti. Be šių paslapčių, plk.K.Škirpos ir mjr. S.Puodžiaus įgaliotas, K.Brunius man atvežė gerą pluoštą Aktyvistų fronto Berlyne patriotiškai suredaguotų instrukcijų sukilimui prieš sovietų valdžią pradėti. Jis prašė, kad aš prie pirmos progos šį "sukilimo vadovėlį" per savo ryšininkus persiųsčiau į okupuotą Lietuvą patikimiems asmenims. Žinojau, kad ir vokiečiams dirbantys agentai ar bendradarbiai jaučia vidinį moralinį pasitenkinimą, galėdami savo veikla prisidėti prie kovos su okupantu. (Bronius Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo, 124-125)

Ruošdamas sukilimą Lietuvoje, Škirpa bendradarbiavo su vokiečių karine vadovybe. Tas bendradarbiavimas buvo pasiekęs net tokio laipsnio, kad vokiečiai buvo net pažadėję paruošti lietuvius parašiutininkus, kurie karo pradžioje būtų nuleisti į Lietuvą. Kandidatų į parašiutininkus pasirinkimas buvo atliktas paties Škirpos, ir jų pavardės kitiems nebuvo žinomos. Taip pats Škirpa pasirinko ir vertėjus vokiečių daliniams, žygiavusiems per Lietuvą. Ir aš prašiausi, kad ir mane paskirtų vertėju prie kokio nors vokiečių kariuomenės dalinio, žygiuojančio per Lietuvą. Veržiausi į Lietuvą, nes ten buvo palikti mano žmona ir maži vaikai, ir Berlyne tada buvo daug įvairių labai baisių gandų apie jų likimą. Tik grįžęs į Lietuvą sužinojau, kad mano žmona buvo laikoma Kauno kalėjime ir už akių buvo jau nuteista ištremti į Kazachstaną, o mūsų mažos dukrelės (11, 4 ir 1 metų) buvo jau ištremtos į Sibirą. Škirpa tada nesutiko mano prašymą patenkinti. Sutikau su tokiu jo sprendimu, tačiau buvau labai nepatenkintas. (Raštikis, recenzija, "Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti", )

Vokiečių-rusų karui artėjant, buvo intensyvinamas ir mūsų tautos paruošimas sukilimui. Vokiečių OKV apie tai žinojo. Ji ne tik visam pritarė, bet pati rodė tam nemažą interesą ir teikė vis didesnių pageidavimų iš savo pusės. Taip, pavyzdžiui, jos pagalba buvo ruošiami atitinkamuose kursuose prie Karaliaučiaus mūsų žmonės įvairiems ryžtingiems uždaviniams atlikti priešo užpakalyje. Buvo numatyta juos pasiųsti per sieną trumpai prieš karą arba išsodinti iš vokiečių lėktuvų. LAF vadovybė buvo numačiusi duoti per juos paskutinių nurodymų slaptiems sukilimo vadovavimo centrams ir LAF patikėtiniams Lietuvoje. Kalbamus kursus išėjo apie 30 asmenų, LAF vadovybės parinktų. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1941, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84-105)

1941 m. kovo 11-27 d. Po savaitės jis gavo tolimesnius nurodymus iš Puodžiaus: "Gavęs Puodžiaus duotą komandiruotės pažymėjimą ir laišką kapitonui Miuleriui, tą pačią dieną išvykau į Karaliaučių. Karaliaučiuje susiieškojau SD karinį dalinį ir kapitoną Miulerį, kuriam įteikiau Puodžiaus laišką. Miuleris, perskaitęs laišką, supažindino mane su vachmistru vokiečiu Šmidtu (jo vardo nežinau) ir pasakė, rodydamas į mane, kad tai bus mūsų žmogus. Vachmistras Šmidtas gerai mokėjo lietuvių kalbą." "Mes privalome, paskaitose nurodinėjo Šmidtas, Tarybų Lietuvos teritorijoje organizuoti nacionalistines grupes. Tos grupės bus aprūpintos ginklais ir jau pirmą karo dieną tarybinės kariuomenės užnugaryje stos vokiečių pusėn, kovos prieš Tarybų valdžią, šaudys komunistus, kliudys raudonarmiečiams, naikins visus žydus." "Karaliaučiuje, SD kariniame dalinyje, aš lankiau trumpalaikius vokiečių žvalgybos kursus, kurie ten veikė. Mokiausi 2 savaites - iki 1941 metų kovo 27 dienos. Iš Berlyno Puodžius siuntė mane į kursus vieną, bet su manim juose mokėsi visa vokiečių žvalgybos agentų grupė, apie 20 žmonių. Tai buvo tik lietuviai, kuriuos gestapas užverbavo Vokietijos teritorijoje. Ten mokėsi ir kita - lenkų grupė. Su lenkais susitikti neteko, nes jie užsiiminėjo kitose patalpose." (Prano Giedraičio byla)

Mykolas Naujokaitis's point of view

Mykolas Naujokaitis's posters

Turning point: Schweizer

Schweizer and Reivytis in Eitkunai

Schweizer goes to Pretzsch? training

Susvyravimų gi pas sukilimo paruošimo centrus Lietuvoje būta. Taip, pavyzdžiui, Vilniaus centras, tikriau pasakius slapta raudonosios armijos lietuvių teritorialinio korpo vadovybė, suabejojusi dėl vokiečių nusistatymo Lietuvos ateities klausimu, savo iniciatyva ir betarpiškai atsiklausė vokiečių armijos štabo Karaliaučiuje, su kuriuo palaikė slaptus ryšius, ar Lietuva tikrai atgaus valstybinę nepriklausomybę, jei korpas lemiančiu momentu stos vokiečių pusėn ir suduos rusų raudonosios armijos jėgoms mūsų krašte smūgį į nugarą. Iš vokiečių pusės į tai buvo atsakyta, kad nepriklausomybė Lietuvai tikrai būsianti sutelkta. Atsiklausimas ir atsakymas, žinoma buvo tada labai slapti dalykai. Jie įvyko per slaptą ryšininką Eytkūnuose gegužės mėn. (Škirpa, 1942 atsiminimai, MAB f.9 vnt. 3105 lap. 127)

Intellectual work in Berlin

Kai inžinierius Brunius ir atsargos majoras Puodžius ėjo jiems pavestas specialias funkcijas, LAF centras atliko visą eilę didesnių darbų OKV pageidavimu ir paruošė svarbių instrukcijų, kaip sukilimą organizuoti. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1941, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84-105)

Čia paminėtieji atsišaukimai [išvardinti ir apibūdinti 11, ir kuriems Vokietijos pareigūnams jie išdalinti balandžio 19 d. - gegužės 19 d.] nebuvo paprasti kurstymo lapeliai. Jie turi programinės reikšmės ir į jų paruošimą buvo įdėta nemažai triuso ir gilesnio apsigalvojimo. Jie papildo bei daugiau išryškina pačią LAF programą ir verti didesnio dėmesio. Gaila, kad nebuvo įmanoa juos panaudoti Lietuvoje sukilimo metu, t.y. juos tada paskelbti. To nebuvo galima padaryti todėl, kad jie buvo paruošti tam eventualumui, jei Lietuvos Vyriausybė būtų buvusi sudaryti Berlyne, kaip kad buvo projektuota ir tikėtasi. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1942, LYA f.222, b.1747, l.9)

1941.03.25 „Idėjiniam lietuvių tautos pribrendinimui reikalinga sustiprinti antikomunistinę ir antižydišką akciją ir skleisti besąlyginiai mintį, jog rusų-vokiečių ginkluotas susikirtimas tikrai įvyks, kad raudonoji rusų armija greitai bus iš Lietuvos išvyta ir, kad Lietuva vėl taps laisva, nepriklausoma valstybė. Labai svarbu šia proga atsikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, juo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti. Organizaciniu požiūriu yra reikalingas šis patvarkymas: ribose aktyvistų sąjūdžio, kaip lietuvių tautos politinės valios reiškėjo ir vykdytojo, sudarytina Tautinio darbo apsauga, kaip to sąjūdžio kovos organas. Ji sudaroma iš visai patikimų vyrų, galinčių valdyti ginklą ir pasiryžusių, esant reikalui, aukoti savo gyvybę už Lietuvą ir Aktyvistų Sąjūdžio idealus.“ (nuo vokiečių slapti laikomi Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai)

1941 m. kovo mėn. (Pavyzdys atsišaukimo skatinančio ne išbaidymą, o išžudymą). Šalin, Žydai! ... Mirtime keršykime žydams ir komunistams už nekaltai išlietą brolių kraują. Amžiams išnaikinkime prakeiktą apgavikų, išnaudotojų ir galvažudžių giminę. (Mykolo Naujokaičio byloje, ps.63-16)

Be to, OKV pageidavimu buvo paruošta sukilimo reikalu instrukcija vokiečių kalba. Faktinai tai buvo ta pati, apie kurią jau buvo minėta ir kuria LAF naudojos jau nuo kovo mėnesio pabaigos, neatskleidžiant jos teksto vokiečiams. Naująją instrukciją surašė generolas Raštikis, pasiremdamas pirmąja, šią sutrumpinant bei ją daugiau pritaikant kariškiams reikalams. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1941, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84-105)

(1941 m.) Gegužės pradžioje K.Škirpa, generolo Raštikio lydimas, buvo pakviestas atvykti į Karaliaučių, kur turėjo pasitarimų su tenykštės vokiečių štabo karininkais, pulkininkui leitenantui [Grebė] ir inžinieriui Bruniui dalyvaujant. Ta proga paruoštos instrukcijos tekstą kiek padiskutavus, jis buvo iš vokiečių pusės aprobuotas. Be to, buvo priimtas pasižadėjimo tekstas, kuris buvo duodama pasirašyti mūsų vyrams, numatytiems pasiųsti į Lietuvą trumpai prieš rusų-vokiečių karą. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1941, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84+)

1941 m. gegužės 10 d. Bronys Raila. Lietuva bolševizmo vergovės pančiuose. ... Betgi bisa tai toli gražu negali ir lygintis su ta blėdimi, kurią Lietuvai nešė išrinktosios tautos vaikai - I z r a ė l i o s ū n ū s. ... Žydai visuomet ėjo, t. y. gerinosi stipresniems. ... Nepriklausomosios Lietuvos žydai nenorėjo, nes bijojosi lietuvių konkurencijos. ... Visos lietuvių vyriausybės skubėdavo žydams patikrinti, kad nepritaria tokiems "antisemitiškiems" balsams ir dargi prievarta nutildydavo tų balsų kėlėjus. Buvo aiškinam kad su žydais mums reikia geruoju gyventi, nes jei juos supykdysime, tai baisiai nukentės, o gal net žus Lietuvos valstybė... Štai koks buvo demonstruojamas pasibaisėtinas minties išsigimimas, kurio kitaip negalima išaiškinti, kaip tik pasidavimu žydams. ... 1. dėl žydų globojimo mes negalėjome sukurti lietuviškų miestų, būtino ir svarbaus veiksnio tautinės valstybės egzistencijai; 2. Izraėlio erkei leidome nekliudomai čiulpti geriausius lietuvių tautos syvus, kartu darydami didžiausius nuostolius lietuvių socialinei ir kultūrinei pažangai; 3. palaikėme savo valstybės kūne stiprią savanaudiškiausią tarptautinių bastūnų ir siurbėlių gaują, kuri simuliavo tariamąjį lojalumą tol, kol galėjo tukti mūsų prakaitu, o aplinkybėms pasikeitus visuotinai perėjo į tarptautinio žydiškai komunistinio maro tarnybą, idant dar atviriau ir begėdiškiau galėtų atsisėsti lietuvių tautai ant sprando. ... Didžiosios nelaimės akivaizdoje sveikoji lietuvių tauta dar niekad nesijautė taip vieninga, kaip dabar. Į praeitį nuėjo socialdemokratai, liaudininkai, krikščionys demokratai, tautininkai, voldemarininkai ar kaip kitaip besivadinantieji. Likome visi - l i e t u v i a i. Mes, lietuviai, rusiško bolševikiško barbaro, žydo ar išgamos teriojami - išsivadavimo ir laisvės troškimu degdami. ... Bolševikų okupacija yar tik raudonojo imperializmo, žydų ir jų bendrininkų kastos smurtu uždėta vergija lietuvių tautai. Šios vergijos pašalinimas yra pirmoji pakopa į naują kelyje į naują Lietuvos laisvę. ... III. Lietuvių tautos ir žemės išvalymas nuo žydų, parazitų ir išgamų. Nauja nepriklausoma Lietuvos valstybė tegali būti ir turės būti tik tautinė. ... Todėl Lietuvių Aktyvistų Frontas, atstatydamas naują Lietuvą, yra pasiryžęs nedelsiant ir iš pagrindų atlikti lietuvių tautos ir žemės išvalymą nuo žydų, parazitų ir išgamų. Šio uždavinio šviesoje apsivalymas nuo žydų sudaro patį stambiausią reikalą. ... Gausūs patyrimai parodė, kad žydai nepasiduoda jokiai asimiliacijai ir neįsijungia į jokią tautinę bendruomenę. Priežastys glūti ne kalboje, kurią jie daug kur noriai pasisavina ne religijoje, kurią jie taip pat moka pakeisti, bet ypatingoje semitiškoje ra a s ė j e. ... Lietuvių Aktyvistų Frontas elgdamasis sutartinai su atgimstančios Europos ariška dvasia, yra pasiryžęs visiškai atskirti žydus nuo Lietuvos valstybinio bei tautinio kūno ir laipsniškai vykdyti žydą pašalinimą iš lietuviškosios žemės aplamai. Visas žydiškų išnaudojimų ir suktybėmis sukrautas kilnojamasis turtas keliu įstatymo turės būti gražintas lietuvių tautai ir teisingai padalintas lietuvių valdymui bei nuosavybėn. ... Aktyvistas - tai naujas, etinis a i s č i o tipas. (MAB f.9 vnt. 3105 lap. 48)

III. Rezistencinės politikos gairėmis. Rūsti alternatyva. Jau antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir ypač jam prasidėjus ėmė aiškėti, kad Europos ateities likimą yra pasiryžusios lemti, tautų santykius ir jų ūkį pertvarkyti dvi stambios ekstremistinės ideologijos, kurios savo ruožtu kaip nugarkaulį turėjo dviejų didžiausių Europos žemynų imperijų pajėgas. Tos ideologijos buvo - komunizmas ir nacionalsocializmas. Tos imperijos buvo - Sovietų Rusija ir Hitlerio Vokietija. Tuos jų isteriškus ir fantastiškus užsimojimus vėlėsni šešeri karo metai su kaupu patvirtino. Pradžioje lyg ir nedrąsiai, nekaltai ir maskuotai, bet juo toliau vis atviriau šių dviejų režimų ir šių dviejų imperijų propaganidistai ėmė skelbti savo "direktyvas" Europos tautoms, Esą, pasirinkimo nesą ir nebūsią... Visos Europos tautos turi eiti tik su mumis, turi pasiduoti mūsų vadovavimui ir "apsaugai", turi atsisakyti savo smulkių valstybiškai parapijiškų ambicijų (t.y. suverenumo), turi įsijungti į mūsų sistemą, turi priimti mūsų pasaulėžiūrą, kadangi tik ji viena yra teisingiausia, geriausia, progresyviausia, neišvengiamiausia... Kito kelio nėra. Nuošalyje pasilikti irgi negalima. Reikia eiti su mumis ir prisijungti tik mūsų mašinos ratams. Kas ne su mumis - tas prieš mus!.. Tokios alternatyvios akyvaizdoje buvo pastatyta ir lietuvių tauta, Lietuvos valstybė. Jau 1939 metais, ypač 1940 metais, dar daugiau 1941 metais ir visais sekančiais metais, beveik ligi dabar. Visi atsimename, kaip šios žiaurios alternatyvos akyvaizdoje lietuvių tauta pasvyravo. Ir, deja, netruko tokių, kurių vienais ar kitais, realiniais ar tik naiviai iliuziniais sumetimais buvo pasidavę šių įtaigavimų įspūdžiams ar savo silpnos, opurtunistinės prigimties vyliojimams... Bet visą laiką, nuo pat pavojų pradžios ligi dabar liko pakankamai stambi lietuvių tautos dalis, kuri apgalvojo, apsisprendė ir pagal galimybes ryžosi gyventi ir veikti dar vienu, trečiuoju principu - Mes nesirenkame ir nesirinksime tarp dviejų vergijų, katra iš jų geresnė, ar blogesnė, priimtinesnė ar labiau atmestina lietuvių tautai ! Joks tų dviejų ideologijų konfliktas negali mus priversti būtinai pasirinkti vieną ar antrą iš jų ! Mes atsisakome paaukoti savo tautos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę šių doktrinų tarnybai ar šių dviejų blokų egoistinėms ir imperialistinėms užmačioms! Mes manome, kad mūsų tauta visoku atveju tebeturi tą pačią teisę būti ir likti laisva ir nepriklausoma! Mūsų tautinė, civilizacinė ir grynai žmogiškoji pareiga reikalauja šią naturalinę laisvės teisę ginti prieš kiekvieną, kuris į ją kesintūsį, prieš vieną, arba prieš abu iš karto! Mes atsisakome pripažinti, kad nebėra jokio trečio kelio Europos tautoms ir mūsų tautai vertingai žmogiškai gyventi ir plėtotis! Priešingai, manome, jog nežiūrint jokių propogandos ir fizinės pajėgos dinozaurų staugimo, tas trečiasis kelias yra, ir jis nepalyginamai geresnis ir vertingesnis už abu pirmuosius! Todėl mes ryžtamės, nežiūrint tariamo padėties beviltiškumo ir mūsų jėgų disproporcijos, iš visų galių kovoti prieš abu smurtus, prieš abi mums primetamas vasalizacijas, prieš abi baudžiavas ir vergijas - už mūsų tautos laisvę, už Lietuvos Respublikos realią nepriklausomybę ir pilną suverenumą, už bendradarbiavimą su visomis kitomis tikrąją laisvę gerbiančiomis ir praktikuojančiomis tautomis !.. Štai trumpiausiai suglausta lietuviškosios rezistencijos genezė, kilmė ir prasmė. Kad mes tokių žmonių pakankamai turėjome, tai buvo įrodymas, jog neveltui buvome išgyvenę ilgą ir garsiais žygiais kupiną istoriją, ne veltui buvome nusipelnę vėl atgauti laisvę prieš dvidešimtį su viršum metų. Tiesą pasakius, kad mes tokių žmonių turėjome, tai buvo ir, tikima, liks tikrasis lietuvių tautos išganymas. (Raila, Valiulis, LII, F10, Ap8, B16770-141, Laisvės Kovotojų Žingsniai, 1946)

Maceina's concept of "katalikiška dorovė". And his notion of the organic state.

Turning point: Divergence of Voldemarininkai and Škirpa

1941 m. kovas ar balandis. Tačiau kadangi jokia karjera LAF veiklos ribose jam nenusišypsojo — iš vienos pusės, o iš kitos pusės — jau po kelių mėnesių pajuto, jog LAF nebuvo joks "Hitlerio dispozicijai pasidavęs" įrankis, Pyragius ėmė reikšti nepasitenkinimą jo veikla, dėl tarsi nepakankamo šios organizacijos aktyvumo, ypač dėl, jo supratimu, netinkamo jos pasivadinimo. Pyragius insistuodamas piršo pakeisti vardą ir persiformuoti į lietuvių nacionalsocialistų partiją, tikėdamasis, kad šiuo būdu organizacija įsigytų didesnį vokiečių pasitikėjimą ir galėtų išvystyti didesnę veiklą. Patyręs apie Gestapo intrigas prieš LAF-tą, Pyragius ėmė stačiai grasinti atskilimu. 1941 m. pradžioje — kovo ar balandžio mėnesį — LAF vadovybė buvo sukvietusi kelis intymesnius su juo ir vienu kitu jam simpatizavusių LAF narių pasitarimus prie alaus stiklo viename restorane, siekdama jį ir jo vienminčius atkalbėti nuo pasikėsinimo prieš vienybę LAF narių tarpe. Kuomet netrukus po to majoras Pyragius buvo gavęs darbą kažkokioje vokiečių slaptos srities įstaigoje kažkur provincijoje ir iš Berlyno išvyko, visi buvome tuo patenkinti, nes susilaukėme ramybės ir galėjome sunaudoti laiką tautos sukilimo rimto paruošimo veiklai, o ne tuščioms diskusijoms su Pyragium dėl jo pasišovimo tempti LAF organizaciją į vokiškąjį nacionalsocializmą bei "pasidavimą Hitlerio dispozicijon". (Škirpa, Sukilimas)

Nauja mums labai nedraugiška vokiečių politika paaiškėjo, kada 1941 m. balandžio mėnesį buvo paskirtas Rosenbergas Rytų Europos, taigi ir Lietuvos, klausimams spręsti. Tuoj prasidėjo Rosenbergo ir Gestapo įstaigų atstovų nepalanki Lietuvai akcija. Per dr. Pr. Germantą-Meškauską, dr. Greffe, dr. Girenzoną, ltn. Čenkų ir kitus prasidėjo propaganda, kad lietuviai, taigi ir Škirpa, turėtų pasitenkinti Lietuvos "išlaisvinimo" šūkiu, o nuo Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo turėtų atsisakyti. Dr. Germantas-Meškauskas buvo pakviestas pas Škirpą pasikalbėti tuo reikalu. Per tą pasikalbėjimą Germantas pareiškė, kad jis norėtų būti LAF vado, t.y. Škirpos, pavaduotoju. Jis norėjo pasikalbėti ir su manim, tačiau aš nesutikau eiti į politines diskusijas ir kalbėtis apie ministrą Škirpą. Buvo pas mane apsilankęs ir Čenkus, kurį aš pažinojau kaip vyresnįjį leitenantą dar iš senesnių Lietuvos kariuomenės laikų. Dabar jis tarnavo Gestape. Jis pranešė man, kad su manim norėtų pasikalbėti kažkokie vokiečių valdininkai apie politiką ir apie Škirpą. Atsisakiau nuo tokio pasimatymo ir pasikalbėjimo ir tą pačią dieną apie tai painformavau patį Škirpą. Birželio 14 d. vėl tas pats Čenkus atvyko pas mane ir pranešė, kad jis turįs pasakyti kažką labai svarbaus Škirpai ir norėtų, kad ir aš tai žinočiau. Nenorėjau eiti pas Škirpą, bet pagaliau, Čenkaus raginamas, sutikau. Škirpa savo knygoje apie tai šitaip rašo (232 p.): (Raštikis, recenzija, "Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti", )

Rosenbergo planai...

German interest

May 29. But German counter-intelligence was not only thinking of "individual assaults" in this connection, but envisaged pogrom-like outbreaks of violence against Jews and Bolshevik functionaries. That is reflected in a multi-departmental meeting on planning for propaganda on 29 May 1941. Dr.Georg Leibbrandt, the future head of the Political Department in the Ministry for the East, had presented "political guidelines for propaganda". These stated: "It is certain that the entire population will welcome the fact that we regard the Jews of course as the main guilty culprits. The Jewish Question can be solved to a significant degree by allowing the population a free hand for a certain time after control of the territory is established. [...] In a word, it is probably advisable to leave to the population itself to settle its accounts with the Jewish-Bolshevik oppressors initially, and then after gathering more detailed knowledge to deal with the remaining oppressors. (Brakman-Dieckmann, 366) Note: I think the Jewish Question has to do here with the ideological Jewish leadership.

Voldemarininkai and SD

Tuo metu, kai jis klausė paminėtų naujosios Europos apaštalų moksliškų čiulbėjimų ir šio dar nepagimdyto kūdykio idealizavimo, buvo iš vokiečių saugumo pusės jam paruoštas pikčiausias smūgis. Jo tikrasis tikslas buvo sukliudyti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą, suparaližuojant LAF veiklą paskutiniu mtu prieš rusų-vokiečių karą. Šio tikslo siekta pagalba sekančios provokacijos: birželio 14 d. apsilankė pas K.Škirpą vienas buv. mūsų saugumo policijos pareigūnas, Čenkus, apie kurį jau iš seniau girdėta, kad jis tarnavo svetimiems vėjams. Su savimi kažkodėl atsikvietė pas K.Škirpą ir gen.Raštikį, kurį prieš tai, kaip jau buvo minėta, įkalbinėjo perimti politinį vadovavimą lietuviais atbėgėliais. Akivaizdoje, gen.Raštikio, jis pareiškė, kad jam vokiečių vidaus reikalų ministerijos pavesta perduoti K.Škirpai štai kas: 1. Jei Lietuva būtų vokiečių kariuomenės užimama, kad tuo laiku Lietuvos emigrantai Vokietijoje be Vokietijos valdžios atitinkamų įstaigų žinios patys savarankiškai ar tai iš emigrantų tarpo, ar tai iš asmenų, esančių Lietuvoje, nesudarytų Lietuvos vyriausybės. 2. Kad Lietuvos emigrantai Vokietijoje, žengiant ar įžengus Vokietijos kariuomenei į Lietuvą, patys savarankiškai be atitinkamų Vokietijos valdžios įstaigų žinios nepaskelbtų lietuvių tautai bet kokios proklamacijos. 3. Kad Lietuvos emigrantų Vokietijoje organizacijų vadai ir nariai visiškai prisiderintų prie Vokietijos viešosios politikos ir prie Vokietijos valdžios atitinkamų įstaigų reikalavimų ir nuo jų nenukryptų. 4. Per visą karą Lietuva bus valdoma Vokietijos valdžios atitinkamų organų. Prie krašto tvarkymo bus pritrauktas Vokietijai ištikimas elementas iš lietuvių tarpo. 5.Šiam tikslui Lietuvos emigrantų vadovybė Vokietijoje turi sudaryti ir patiekti Vokietijos valdžios atitinkamoms įstaigoms patikimų lietuvių emigrantų sąrašą. Išdėsčius Čenkui šiuos punktus, K.Škirpa pareikalavo, kad jis konkretiškai pasakytų, kokia vokiečių įstaiga ir koks vokiečių pareigūnas jam pavedė sakytus nurodymus K.Škirpai perduoti. Čenkus sumišo ir iš syk nežinojo ką jam į tai atsakyti. Davė K.Škirpai suprasti, jog varžosi atskleisti, kas jam kalbamą pavedimą davė. Tuomet K.Škirpa pareiškė iš savo pusės, jog jis visam tam, ką Čenkus papasakojo, nepriduos jokios reikšmės, jei Čenkus konkrečiai nepasakys, kieno pavedimu jis tai padarė. Nebeturėdamas kitos išeities, Čenkus, kad ir labai nenoromis, prisipažino, kad jis atvyko pas K.Škirpą ir padarė sakytus pareiškimus Regierungarat'o dr.Grf [Graefe] pavediu. Nors K.Škirpai jau prieš tai buvo žinoma, jog Čenkus dirba dr.Grf. žinoje, bet, kad persitikrinus jog jis tikrai šį pastarąjį žino ir yra jo prisiųstas pasiteiravo pas Čenkų, kur randami dr.Grf.biuras ir koks jo telefono numeris. Čenkus visa tai žinojo. (Škirpa, 1942 atsiminimai, MAB f.9 vnt. 3105 lap. 129-130)

Čenkaus provokacija iš pradžios sudariusi K.Škirpai didelio susirūpinimo, faktinai pasibaigė be jokių pasėkmių. Ji net išėjo Lietuvai į naudą, būtent, ta prasme, kad jos pagalba išsišifravo, jog dr.Grf. ir dr.Grg. priekaištavimai dėl nepriklausomybės reikalavimo tuomet dar nebuvo jokia Reicho vyriausybės nusistatymo formali išraiška, o tik paprastas Sicherheitsdienst'o sauvaliavimas, kurio pagrinde glūdėjo tik viena iš vokiečių politikos tendencijų, deja, pati pikčiausio, Lietuvai. Jei būtų buvę ne taip, t.y. jei Sicherheitsdienst būtų jautęsis Reicho vyriausybės įpareigotas vykdyti atitinkamą šios vyriausybės galutinį nusistatymą, tai netenka abejoti, jog sakyta vokiečių saugumo instancija būtų į tą K.Škirpos raštą reagavusi visai kitaip, daug griežčiau ir greičiausiai ne per Čenkų, bet betarpiškai, LAF veiklą uždrausdama žymiai ankščiau. (Škirpa, 1942 atsiminimai, MAB f.9 vnt. 3105 lap. 132)

1941.06.14 ar 15 d. Prieš pat karą su rusais vokiečių žmogui buvo įteikta ši voldemarininkų programa. Tas žmogus buvęs dabar Kaune, bet jo nebesimato. Berlyne. Lietuvos Nacionalsocialistų "Geležinio Vilko" kovos Fronto programa. ... skelbiame kovą Lietuvos ribose tam, kam ją paskelbė Vokietijos nacionalsocialistai buvusioj Vokietijoj ir Europoj. ... 1. Suvereninė nacionalsocialistinė istorinių motyvų Trečioji Lietuva - mūsų tikslas. 2. Žydai išbraukiami iš gyvenimo. 3... Pridėtas 32-jų asmenų sąrašas - Brunius, Taunys, Vylius, Balsys, Sliesoraitis, Skurauskas, ir p.p.) Programa buvo išversta vokiečių kalba ir pasirašyta aviacijos lt. P.Skurausko. (Blynas)

Skurauskas aprašytas Juozo Jankausko knygoje, ps.454-458, jisai dirbo Nidoje, sklandymo mokykloje, tad su Jono Pyragiu.

8. Savo sumanymų vykdyme Škirpa buvo labai griežtas, tiesus, atkaklus, norėdamas, kad viskas būtų daroma ir net galvojama tik taip, kaip LAF vadas darė ir galvojo. Jis vedė savo liniją tiesiu savo numatytu keliu, kietai, užsispyrusiai, nelanksčiai. Buvo pastangų diktuoti ir kitiems savo sumanymus. Taip buvo ir Škirpos santykiuose su vokiečiais, ir dar dažniau taip atsitikdavo savųjų tarpe. Pavyzdžiui, iškritikavęs Lietuvos respublikos prezidentą A. Smetoną už jo pareiškimą spaudai, Škirpa nurodo net pačiam prezidentui, ką jis privalėjęs kalbėti, net žodis į žodį (žiūr. 377-378 p.). Užsispyrimas ir na-lankstumas buvo privedę Škirpą prie ne vieno lūžio ne tik su savo artimaisiais bendradarbiais, bet ir jo santykiuose su vokiečiais, o to išdava — sukilimo metu vokiečiai neleido jam būti ten, kur jis, kaip LAF ir sukilimo vadas, tada buvo labiausiai reikalingas — Lietuvoje. Tas pat privedė Škirpą ir prie jo naminio arešto, ir vėliau prie jo izoliavimo koncentracijos stovykloje. Tai buvo Škirpos, kaip Lietuvos diplomato ir kaip LAF vado, didžiausia asmeninė tragedija, dėl kurios jis kaltina tik vokiečius ir lietuvius, bet neranda jokių klaidų savo veikloje. Aš čia nė kiek neprieštarauju jo kilniausiems ir patriotiškiausiems sumanymams ir tikslams, bet noriu tik pabrėžti, jog negalima manyti, kad visi kiti klydo, ir tik jis vienas buvo neklaidingas. Netiesa! Neklysta tik tas, kas iš viso nieko nedaro, o šiaip visi mes veikdami kartais suklystame. (Raštikis, recenzija, "Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti", )

(Priešingybė Raštikiui, ogi siejo tie patys žmonės geštape.) Kilęs iš bažnytinio proletariato, Raštikis paveldi tam luomui būdingą savybę - lankstumą. Jis sugeba būti priimtinu visiems: dvasinei seminarijai ir zoologijos institutui, krikščionims demokratams ir tautininkams, lenkams, vokiečiams ir bolševikams. Nuosekliai protaujant atrodytų, kad kariuomenės vadui pritiktų būti pirmam, kuris veržtųsi ginti kraštą ginklu ištikus pavojui, ir civiliniai valdžios pareigūnai turėtų jį pristabdyti, nurodydami kariuomenės ar krašto nepasiruošimą ir kt. Mūsų kariuomenės vadas pasielgė priešingai: jis buvo pirmas, kuris triskart išsižadėjo savo pareigos. Praradus Klaipėdą, Raštikis vyksta pasveikinti Hitlerį ir su juo nusifotografuoja, išsižadėjus Vilniaus - jis vyksta Varšuvon ir yra pirmas lietuvis, apdovanotas aukščiausiu lenkų ordinu. Po bolševikų ultimatumo Raštikis tampa jiems priimtinas ir apsiima sudaryti ministerių kabinetą. Pabėgęs Vokietijon, jis Škirpos pakviečiamas būti išlaisvintos Lietuvos Krašto apsaugos ministeriu, bet tuo pat metu konspiruoja prieš Škirpą su gestapu ir yra vienintelis lietuvis, kuris specialiu gestapo lėktuvu atgabenamas Kaunan, kai tuo laiku Škirpa gestapo laikomas Berlyne namų arešte. (Pyragius, 78-79)

Raštikis was also part of this plan... although he escaped it. 1941.08.16 Tiesa, vakar Taunys sakė, kad vokiečiai gan apsivylę Raštikiu ir Čenkum. Abu turi specialias misijas Lietuvoje, bet, matomai, nelabai noriai jas vykdo. Pyragius juk siūlė Raštikį vadu... (Blynas)

Raštikį staiga nuskraidinus į Kauną nežinia kokiems tikslams ir jau kilus opozicijai Laikinajai Vyriausybei tariamų "voldemarininkų" tarpe, buvo labai svarbu su ja skubiai susisiekti. (Škirpa, Sukilimas)

Dr.Grigas Valančius: Tepasakiau, kad esu Škirpos pavestas su juo pasimatyti, pasikalbėti, ir pasiteiravau, kur jį galėčiau surasti. Sužinojau, kad jo ryšių ir kelių ratas esąs tarp pulk. Bobelio Liet. Komendantūros, gen. Nagiaus Karo Muziejaus, vokiečių karo įgulos Kauno apygardoj vado gen. Pohlio ir generolo Justo (?). Kasdien užeinąs į Kabinetą ir pradėjęs eiti krašto apsaugos ministerio pareigas Laikinojoje Vyriausybėje. (Škirpa, Sukilimas)

2014.06.29 Kazio Škirpos pasiuntinys Dr.Grigalius Valančius: Sužinojau, kad jo [Raštikio] ryšių ir kelių ratas esąs tarp pulk. Bobelio Liet. Komendantūros, gen. Nagiaus Karo Muziejaus, vokiečių karo įgulos Kauno apygardoj vado gen. Pohlio ir generolo Justo (?). Kasdien užeinąs į Kabinetą ir pradėjęs eiti krašto apsaugos ministerio pareigas Laikinojoje Vyriausybėje. Brazaitis sakė įspėsiąs jį apie mano atvykimą ir norą pasimatyti artimiausia proga. Jis taipgi pakvietė dalyvauti sekančios dienos vakare įvykstančiame Vyriausybės posėdyje su visuomenės ir politinių grupių atstovais, kuriame gen. Raštikis padarys platesnį pranešimą apie turėtus pasitarimus ir atliktus žygius. Gen. Raštikio pranešimas buvo gan blankus, jam būdingais minkštumais pašvelnintas ir beišvadiniais pareiškimais (tik konstatavimais) praskiestas. Svarbiausi jo pasiekti "laimėjimai": 1. Vokiečių karinė valdžia pažadėjusi į Laik. Vyriausybės darbus nesikišti (jai partija kištis ir neleidžia — Gr. V.) ir jai nekliudyti. 2. Ji neprieštarausianti sudaryti lietuviškų komendantūrų tinklui Lietuvoje ir net organizuoti lietuviškos kariuomenės dalinius vidaus apsaugai. Kaune ir keliuose apskričių miestuose tokios komendantūros jau normaliai veikiančios, kariuomenės daliniai pradedami organizuoti, jų apginklavimui kliūčių nebūsią. Partijos (NSDAP) pakurstytų lietuviškų nacionalistų bandymo paimti karinį sektorių ir policiją į savo rankas vok. kariuomenė prašyta neremti, ir ji tai padariusi. Dėl to ir bandymas nepasisekęs. Blogiau esąs reikalas su vok. partijos ir valst. saugumo atstovais. Nors pastarieji savo admin. aparato Lietuvoj dar neturį, jų ešalonai atvyksią vėliau, bet ryšiai sudaryti gyvi, gyviausi, nes patys tų ryšių iešką (Dieve saugok, tik ne su Laikin. Vyriausybe betarpiškai, nes jos nepripažįsta). Aplinkybių, kuriomis pats gen. Raštikis iš Berlyno į Kauną atskrido, teisingiau — buvo atskraidintas, savo pranešime neaiškino. Taipgi neminėjo tų atstovų, ryšininkų ar agentų pavardžių, jų titulų bei užimamų pozicijų. Apie tai labai maža tepatyriau ir per vėlesnius, asmeninius pasikalbėjimus su ponu generolu. Tesuminėjau tik bendrą pasikalbėjimų turinį ir jų reikalavimus. Svarbiausi jų buvo tokie: 1. Vokietijos Reichas niekad nesutiksiąs Lietuvai duoti pilnai nepriklausomą Vyriausybę, pačią ir savo valia pasiskelbusią. 2. Ji turėsianti prisiimti Reicho iš pačių lietuvių parinktą administraciją, subordinuotą okupacinės vok. valdžios organams. Esąs bendras planas visoms užimtoms rytų sritims, ir jokia išimtis Lietuvai iš to plano išskirti nebūsianti padaryta. 3. Lietuvių kooperavimas ir net aktyvus įsijungimas į kovą prieš bolševizmą esąs labai pageidaujamas. Pats gen. Raštikis, kaip Lietuvoj populiarus ir lietuviams patikimas žymus asmuo, mielai (netgi primygtinai!) kviečiamas tai administracijai vadovauti . . . Kai dėl Škirpos "užšaldymo" Berlyne, vokiečiai esą priešingi ne jo asmeniui, bet jo "nediplomatiškai" tezei (ryšininkų teigimu) — iš sukilėlių krašte gavau mandatą Vyriausybei vadovauti ir bet kokį kliudymą man tą mandatą priimti laikau nesuderinamu su tarptautinės teisės nuostatais. Esą, jis kalba su mumis (vokiečiais — Gr. V.) kaip suvereninės valstybės galva, pasiremdamas buvusia tos valstybės konstitucija, o ne karo padėty susidariusiais naujais politiniais faktais ir faktoriais. Su tuo Reichas negalįs sutikti, nors ir gerbiąs patį to pareiškimo autorių, kaip buvusį nepriklausomos Lietuvos pasiuntinį Berlyne. Pasikalbėjimo metu gen. Raštikis taipgi rado Škirpos laikyseną neapgalvotą ir esamose aplinkybėse nelogišką. Mano mintin tik vėliau įstrigo žodis "nelogiška", nes tą patį žodį išgirdau Berlynan sugrįžęs ir iš Ernesto Galvanausko, atseit, iš dar žymesnio žinovo - autoriteto lūpų. Pastarasis apskritai visą Škirpos anuometinį diplomatinį žaidimą su Reicho valdžia ar jos atstovais apibūdino tuo pačiu "nelogiška" terminu. Į klausimą, kokia anose aplinkybėse diplomatinė forma ir formulė demaršuose Reicho valdžiai, užtrenkusiai vartus grįžti į savą(!) kraštą Lietuvos Vyriausybės (pagal 1938 metų konstituciją — ir Valstybės galvai) būtų buvusi teisingesnė ir logiškesnė panaudoti, — nei Raštikis, nei Galvanauskas tinkamo, netgi jokio atsakymo neturėjo. (Škirpa, Sukilimas)

(Klaida - birželio 29 ?) Manau, kad būtų teisingiau, jei termino "voldemarininkai" toliau iš viso nebevartotume, kaip klaidinančio. Juo labiau, kad patys "voldemarininkai", kaip pasakyta LE (XVI, psl. 72 - 73) jau prieš kelerius metus buvo persiorganizavę į Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP). Prie Smetonos režimo, prieš kurį "voldemarininkai" buvo griežtai nusistatę, LNP veikė slaptai. Po 1941 m. birželio sukilimo ji jau birželio 29 d. įsiregistravo ir veikė viešai, kol po maždaug 4 mėn. veiklos buvo vokiečių okupacinės valdžios uždaryta, nežiūrint parodytos geros valios su ja kolaboruoti. Kodėl taip atsitiko, liudija šis von Rosenbergo raštas Lohsei: —T454/26/000921-2— (Škirpa, Sukilimas)

Klaus.: "Bendro žygio" patirtis Klaipėdoje 1938-1939 metais sako ką kita. Jie parodė ir norą ir sugebėjimą bendradarbiauti. Ar jie pasikeitė? Atsak.: Buvo visai kitokios aplinkybės, kita būklė. Jie vis dėlto yra lietuviai nacionalistai, artimesni vokiškojo nacionalsocializmo ideologijai, kaip bet kuri lietuvių kita politinė grupė. Jų aktyvumas yra labai padidėjęs. Jaučia užnugarį, naudojasi proga siekti politinių tikslų, kurių, kaip maža, negausi grupė anksčiau, normaliose aplinkybėse, pasiekti nepajėgė.
Klaus.: Ar manote, jie leisis naudojami kaip politinis vokiškojo okupanto įrankis, bus jam lojalūs be rezervų ir eis su juo visą kelią, panašiai kaip darė Lietuvos komunistai su sovietiškuoju okupantu, eidami su juo visą kelią iki Maskvos ir iki "Stalino saulės"? Atsak.: Mažai politinei grupei mažos tautos, ypač po tokios siaubingos "sovietų okupacijos, gali kitokio pasirinkimo ir nelikti. Jie jau dabar graibsto svarbesnes, raktines Lietuvos administravimo pozicijas.
Klaus.: Istoriškai tai ne naujas politinis fenomenas. Gal tai tik proginė taktika, politinis realizmas ar politinis oportunizmas? Lietuviai nacionalistai yra neabejotini Lietuvos patriotai, stovi ant jos nepriklausomybės pagrindo, turi ribą ir žinos, kur sustoti. Nejaugi jie tarnaus okupantui be sąlygų ir neatsižvelgdami į Lietuvos politinio nepriklausomumo interesą? Atsak.: Nežinau. Už juos ar prieš juos negaliu kalbėti. Pagyvensime — pamatysime.
Klaus.: Atrodo, p. Generolas jais nepasitikite? Atsak.: Mano asmeninis Lietuvos nacionalistais pasitikėjimas ar nepasitikėjimas šiuo atveju ir šiuo momentu visai nesvarbus. Iš vienos pusės, jie juk lietuvių tautos branduolio (o tik mažą jos dalelę) nereprezentuoja, o iš kitos pusės, vargu okupantas apskritai turi kokių intencijų Lietuvos politines grupes kontaktuoti ar su politine mūsų tautos daugumos valia skaitytis. To nedarė su užimtais Skandinavų, Balkanų kraštais, labai mažai tesiskaitė net su didelės Prancūzijos politine valia. Kodėl mums tikėti, kad su mumis bus elgiamasi kitaip? Esu karys, ne politikas. Lengva pasiduoti politiniam naivumui karo metu, nesunku gyventi nerealiom politinėm viltim tokiu metu, kai bombos kalba ir kai bet kokios politinės ateities kalkuliacijos, ypač mažoms tautoms, bent iki karo pabaigos, — suspenduotos.
Klaus.: Pulk. Škirpa mano, kad mūsų politinė padėtis yra skirtinga, atseit, palankesnė, kaip pavyzdžiui Norvegijos, kuriai primestas režimas a la Quisling. Mūsų partizanai, sukilimas prieš Sovietus, pastatė vokiečius prieš įvykusį faktą, su kuriuo jie negali nesiskaityti. Mes ne tik nekovojome prieš juos, kaip tai darė visi kiti jų užimtieji kraštai, bet dargi talkinome jiems (mūsų pačių interesas) kovoje su jų (ir mūsų) priešu, paaukodami šimtus ir tūkstančius jaunų gyvybių ir tuo sutaupydami patiems vokiečiams gal keliolikos tūkstančių jų pačių gyvybių. Argi per didelė kaina reikalauti iš jų bent tokios nepriklausomybės, kokia šiuo metu naudojasi, pavyzdžiui, tokios tautos, kaip Kroatija ar Slovakija, kurios lig šiol politinio suverenumo nei neturėjo, kaip Lietuva nuo 1918 metų? Ar Tamsta nemanai, kad mes turime labai gerų šansų, dėkui mūsų narsiems vyrams, sukilimo vadams ir partizanams, turėti politinį nepriklausomumą ir savą, grynai lietuvišką, nors karo metu ir apribotą, valdžią, jei tik vieningai laikysimės ir primygtinai, nenuolaidžiai iš vokiškojo okupanto to reikalausime? Atsak.: Norėčiau tikėti, bet ne nuo mūsų pačių tai priklauso. O, antra, principas "viskas arba nieko" mažai tautai santykiuose su galingu kaimynu, šiame atveju ir okupantu, ypač tokio, totalinio pasaulinio karo metu, taikyti visai netinka.
Klaus.: Reiškia, Tamstos manymu jau pačiame starte darome politinę klaidą? Atsak.: Taip.
Klaus.: Turite galvoje pulk. Škirpą ir jo taktiką, naudotą demaršuose su Trečiojo Reicho valdžia dėl jo ir jo vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės pripažinimo? Atsak.: Taip.
Klaus.: Ar teko su pulk. Škirpa tais klausimais išsikalbėti prieš Tamstai išskrendant į Kauną? Atsak.: Nepilnai. Jis gi apskritai nelinkęs su kitais tartis, iš kitų sugestijas priimti ar bent diskutuoti.
Klaus.: Mano žiniomis, jis politiniais klausimais nuolat tarėsi su Ern. Galvanausku, kariniais klausimais su Tamsta. Atsak.: Teisingiau būtų sakyti, kalbėjosi, o ne tarėsi.
Klaus.: Atseit, jūsų patarimų ar sugestijų nepaisė? Atsak.: Visai teisingai.
Klaus.: Kokios, Tamstos manymu, klaidos buvo pulk. Škirpos padarytos jo pastangose išgauti iš Trečiojo Reicho valdžios sukilimo pastatytos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pripažinimą? Atsak.: Tokių klaidų padaryta visa virtinė. Jų daug ir stambių. Jos visos plaukė iš vienos pagrindinės Škirpos sampratoje premisos, kuri anuomet vokiečiams buvo kategoriškai nepriimtina. Jis tos premisos visą laiką laikėsi, jos nekeitė, neparodė lankstumo nei pastangų artėti bent kiek prie neigiamos vokiečių reakcijos. Toks viso Lietuvos nepriklausomybės klausimo ant ašmenų pastatymas, toks užkietėjęs, bekompromisinis žaidimas va banque, atseit — viskas arba nieko, pastatė jo paties asmenį vokiečių akyse nepriimtinu, dėl to jie ir atsisakė toliau su juo kalbėtis, nekalbant jau apie kokių nors diplomatiškai politinių derybų vedimą.
Klaus.: Kokie Tamstos santykiai su Laikinąja Vyriausybe? Esate joje, ar šalia jos? Atsak. : Esu joje lietuvių (vidaus) požiūriu ir šalia jos vokiečių (išoriniu) požiūriu.
Klaus.: Kaip tai suprasti? Atsak.: Padėtį iš abiejų pusių, Berlyno ir Kauno, žinant, — nesunku suprasti. (Škirpa, Sukilimas)

10. Klaidinanti vieta knygoje yra dr. Gr. Valančiaus "raportas". Būtų buvę daug geriau, jeigu anas pasikalbėjimas su manim būtų dr. Valančiaus atpasakotas jo paties žodžiais, be iškraipytų, neteisingų ir daugelyje vietų paties dr. Valančiaus išgalvotų ir man priskirtų minčių ir žodžių. Tai yra tik paties dr. Valančiaus "kūrinys", bet ne mano jam duoti žodžiai per tą pasikalbėjimą. (Raštikis, recenzija, "Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti", )

(Manau, Mr.Y - Klemensas Brunius) Kas Laikinojoje Vyriausybėje buvo tikrai netobula, tai tas faktas, kad joj nebuvo stipresnio atstovavimo kitom dviem laisvės kovotojų srovėm, ypatingai pasireiškusiom sukilimo paruošime, būtent — buvusiems voldemarininkams ir aktyvesniesiems tautininkams. Mano paveikti, pirmieji buvo besąlyginai stoję ant LAF ideologinio pagrindo, savęs "voldemarininkais" nebelaikė, ir turėjo žymių nuopelnų sukilimo paruošime, tiek savo darbais, tiek sudėtomis kraujo aukomis. Panašiai besąlyginai buvo į LAF veiklą įsijungę ir aktyvesnieji tautininkai, kurie jau prieš tai buvo irgi opozicijoje Smetonos režimui, o po 1940 metų birželio 15 dienos katastrofos su Lietuva — galutinai atsipalaidavo nuo to buvusiojo savo vado bei pasuko į naują kovos kelią, siekiant atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą sujungtomis po LAF vėliava ryžtingosiomis mūsų tautos jėgomis. Kaip vienos, taip ir kitos pakraipos atsakingi veikėjai LAF vadovaujamoje grandyje Berlyne buvo labai nepatenkinti paskelbtąja Laikinosios Vyriausybės sudėtimi, kurioje nematė to, ko pagrįstai galėjo tikėtis pagal LAF ideologijos visų priimtas tautinės vienybės tezes. Pirmieji reagavo buvę voldemarininkai: kai Gestapui pavyko suvilioti gen. Raštikį, jų autoritetingas atstovas LAF vadovaujamoje grandyje, p. Y. (saugumo motyvais jo pavardės negaliu suminėti — K. Š.), specialiai atsiskubinęs iš Lietuvos - Vokietijos pasienio, iš kur jis sėkmingai palaikė LAF pavedimu ryšius su pogrindžio veikėjais plačiai Lietuvoje ir todėl turi tikrai pažymėtinų nuopelnų Birželio 23 d. tautos sukilimo paruošime, birželio 27 d. padarė man aštrių priekaištų dėl neapsižiūrėjimo, būtent, kam nesiėmiau iš anksto priemonių sukliudyti Raštikio skridimą į Kauną Laikinosios Vyriausybės, kaip jis sakė, pilnesniam "sukrikdeminimui", mane izoliavus Berlyne Gestapo pagalba. Aš turėjau ilgai aiškinti tam savo kovos draugui, kurio nuoširdumu ir giliu patriotizmu niekam ir niekad abejonių nebuvo kilę, jog, mano nujautimu, Raštikis tapo vokiečių nuskraidintas į Kauną ne Vyriausybei "sukrikdeminti", bet jai numarinti. Įtikinėjau p. Y., jog prieš tokį pavojų tegalėtume atsilaikyti ne kokiomis koncesijomis vokiečiams, bet tik tvirta ir vieninga visų lietuvių laikysena. Savo šiam kovos draugui apraminti pažadėjau, jog imsimės žygių Laikinosios Vyriausybės sąstatą atitinkamai pakeisti bei jį papildyti atstovais ir iš tautinės krypties aktyvistų nedelsiant tuoj po to, kai tik bus pasiektas pripažinimas iš Vokietijos Reicho pusės ir jau galėsime tvarkytis taip, kaip mums geriausiai tiktų. Priprašiau p. Y., kad jis, nuvykęs į Kauną, visaip stengtųsi paveikti ten savo buvusius vienminčius — "voldemarininkus" — nesikarščiuoti ir kad savo opoziciniais pasireiškimais prieš sukilėlių pastatytąją Krašto Vyriausybę dar labiau nepasunkintų jau ir be to labai sunkios padėties santykiuose su vokiečiais. Jis pažadėjo, jog stengsis savo sakytus politinius vienminčius paveikti mano sugestijuota prasme, tik sakė abejojąs, ar jam pavyks juos įtikinti: jie nekartą jau buvę praeityje nuvilti įvairių pažadų, kurių A. Smetona nesilaikęs. Man atrodė, jog tariamus "voldemarininkus" buvo greičiausiai sualarmavęs dar ir tas faktas, kad Kauno LAF centro vadovavimas — dėl Vilniaus centro susiparaližavimo, sovietams suareštavus eilę jo narių — buvo patekęs kone vien į krikščionių demokratų jaunuomenės, būtent buv. ateitininkų, rankas, taigi ir vadovavimas pačiam Birželio 23 dienos sukilimui Kaune, kaip kad ir paskelbimas pačios Laikinosios Vyriausybės akto, kuriuo kiekvienas galime pasididžiuoti prieš kitas tautas ir Lietuvos istoriją. (Škirpa, Sukilimas)

Kitas voldemarininkų veikėjas, būtent dr. V. Masiulis, tada gyvenęs Kaune, rašė man po karo apie pirmąsias Laikinosios Vyriausybės dienas štai ką: — Laik. (Sukiliminės — K. Š.) Vyriausybės politinė padėtis buvo tikrai sunki, nes vokiečiai iš viso jokios nepriklausomos Lietuvos nenorėjo. Bet kol dar buvo Lietuva karo sferos zonoj, t. y. Wehrmachto tiesioginėj valdžioj, tol ta Vyriausybė ir nepriklausomos Lietuvos idėja šiaip taip buvo toleruojama. Tačiau rudoji partija ir čia turėjo pakankamai įtakos Vyriausybę visaip spausti ir jos darbus sunkinti. Nacionalistai, būdami nuo valdžios nušalinti, matė tą visą sunkiai vedamą kovą. Bet krikščionys kiekviena proga, pablogėjus Vyriausybės padėčiai, atbėgdavo, kviesdavosi nacionalistus į Vyriausybę, o po valandos, padėčiai kiek atslūgus, nuo savo siūlymų atsisakydavo. Iš tų visų pasiūlymų tik du įsileido viceministerius, t. y. vidaus reikalų inž. Brunių ir teisingumo Iz. Kurklietį. — (Škirpa, Sukilimas)

Viename savo pirmųjų slaptų biuletenių, datuotame liepos 6 d., Gestapas pranešė: — T175/233/2721430 — — Lietuvių gyventojų Kaune nusiteikimas geras ir pro-vokiškas. Jie nesutinka su savavališkai sudaryta Lietuvos Vyriausybe prieky su pulkininku Škirpa. Laiko ją suinteresuotų asmenų "kromeliu" (Interessengemeinschaft), kurie pirmoje eilėje siekia materialinių privilegijų, išnaudodami dabartinę neaiškią padėtį. Buvusios partijos pradeda ieškoti kontakto. Romos katalikų vyskupą Brizgį, kuris užima vadovaujamą padėtį lietuviškame klere, pavyko palenkti į kooperavimą. Jis yra glaudžiuose santykiuose su generolu Raštikiu. Voldemarininkai (Voldemaras — Anhaenger) ima rodyti aktyvumo. Jie iš pagrindų atmeta generolą Raštikį, kadangi šis pastarasis yra artimas krikščionių demokratų sluoksniams. Jie (voldemarininkai — K. Š.) siekia Lietuvai tiktai ribotos nepriklausomybės, būtent — norėtų, kad būtų suteikta jai politinė, kultūrinė ir ūkinė laisvė, ir atsisako pretenzijos į savą užsienio politiką, kurią jie nori užleisti Didžiajam Vokietijos Reichui. (Škirpa, Sukilimas)

Ignas Vylius naudojo morzės kodą - manytina, jog tokiu būdu irgi buvo skleidžiama neapykanta prieš žydus. Sovietai sugaudė ryšininkus - pavyzdžiui, Naujokaitį su gabenamais atsišaukimais - tas galėjo irgi įtakoti žydus kagebistus.

(ir kitaip pasiženklinę) ...prieš karui prasidedant Rytprūsiuose stovėjusioms Wehrmachto divizijoms duotame įsakyme buvo nurodyta, jog Lietuvoje numatoma vietinių partizanų priešbolševikinė veikla (Tätigkeit), todėl užtikti ginkluoti civiliai su baltais rankovės raiščiais ir raidėmis TDA arba ir kitaip pasiženklinę, jei įrodytų savo priešsovietinius veiksmus, laikytini talkininkais (Helfers). (Pyragius, 156)

Birželio trėmimai

Nekaltų žmonių terorizavimas ir gaudymas enkavedistui – „valymo operacija“. P. Gladkovas mini žuvusius NKVD pareigūnus susidūrus su partizanų daliniais birželio 16-18 Rokiškio, Šiaulių, Utenos, Mariampolės rajonuose. Prienų apylinkėje tvirtina buvus 20 asmenų dalinį su dviem kulkosvaidžiais ir kitokiais ginklais.

Čia kas: sukilėliai, begalviai antisemitai, „Berlyno“ sukurstyti žmonės stačia galva puola Raudonąją armiją?

Ne. Karas dar neprasidėjęs. Jokio sukilimo nėra. Bet lietuviai jau ginasi. Kadangi bolševikai puola. Veržiasi į jų namus, terorizuoja ir lyg gyvulius siunčia į tikrą pražūtį. „Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro, trokštame, badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai?“ - klausia birželio 14-osios tremtinys, per vagono plyšį vogčiomis perduotame laiškelyje artimiesiems.

(Valiušaitis, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kas-sankcionavo-nusikaltimus-pries-zmoniskuma.d?id=58924923)

Penktadienį ar ketvirtadienį (20 ar 19 VI) Akademijoj kalbėjausi su M.Biržiška. Apie rusų politiką. Kritikavau. Sakiau, kad nereikės persekioti, ka patys susinaikinsm vienas kitą svetimų džiaugsmui. Kad "vadai" turi pasilikti - tada tikėsim, kad viską darė iš idėjos ir juos bus galima politiškai ginti, išsaugant lietuvius, o "bėdą" suverčiant žydams. M.Biržiška buvo keistas, nervuotas. (Blynas, 1941.07.27)

Bet sukilimo nuostoliai buvo tragiški: lietuvių pusėje 4083 užmušti ir 8000 sužeistų. Du tūkstančiai partizanų žuvo kovoje, bėgą raudonarmiečiai išžudė dar 1500. Puolą vokiečiai išskerdė kelis šimtus; jie vėliau pasiteisino: girdi, "per klaidą" įvyko skerdynės. (Į Laisvę, Algirdas Budreckis, 1965 m. birželio mėn., Nr.37-38 (74-75), ps.18)

LAF štabas persikėlė į "Į Laisvę" spaustuvės pastatus ir pradėjo naują savo veiklos etapą. Birželio 26 buvo iškilmingai palaidoti apie 120 ties Kaunu žuvusių sukilimo kovotojų. ... Pagal vokiečių 16-tos Armijos dienyną — T312/543/81 50449 — lietuviai aktyvistai kovose dėl Kauno išlaisvinimo turėjo nuostolių apie 150 vyrų, žuvusių kario mirtimi. Gen. St. Raštikio žiniomis, kaip jau minėjau, tose kovose žuvo apie 200 vyrų. (Škirpa, Sukilimas)

Žinios apie lietuvių tautos sukilimą pasiekė Latviją, kur Rygos patriotinis jaunimas, kartu su karininkais ir kareiviais, kurie rusų okupacijos metus buvo pasislėpę, sukilo, pulkininkui Jeskei vadovaujant. Rygos sukilėliai užėmė daugelį valdinių pastatų ir radijo stotis. Taipgi Aizsargai (šaulių sąjunga) pradėjo sukilimą provincijoje. 1941 m. birželio 28 d. Stockholmo radijas pagavo transliacijas, jog sovietinė santvarka nuversta, ir Latvija paskelbta vėl laisva ir nepriklausoma. Birželio 29 d. raudonoji armija, bėgdama iš Lietuvos per Dauguvą, užklupo Rygą, nugalėjo ir sušaudė sukilimo dalyvius. Sovietai net perskaitė šimtų nužudytų latvių patriotų pavardes per Rygos radiją. Nelaimė latviams, kad jų staigus sukilimas nepavyko taip, kaip lietuvių. (Į Laisvę, Algirdas Budreckis, 1965 m. birželio mėn., Nr.37-38 (74-75), ps.22)

Lithuanian pre-planned violence against Jews

1941.06.22 At nine o'clock that night many motorcyclists with white patches on their sleeves appeared in Butrimantz. On entering each Lithuanian and Polish home, they warned everyone not to allow Jews to hide on their property. One of the Germans noticed us, rode by fairly close, and shouted loudly for us to go home. We weren't afraid of our own neighbors. In time of peace we didn't feel any antisemitism. Fish, as we all know, rots from the head, and Smeton was a friend to the Jews. There were, however, individual antisemites. (Riva Lozansky) http://www.jewishgen.org/yizkor/Butrimonys/but017.html

1941.06.22 On the evening of June 22 everything was closed in Butrimantz. The Lithuanians started breaking into stores and stealing anything they could get their hands on. Nehama took a place in line because she wanted to find out if people still remembered her. Now she spoke Lithuanian very well, and in addition to that, she had light hair. They didn't recognize her, and they gave her a pair of shoes. That was when she decided to go find us. (Riva Lozansky) http://www.jewishgen.org/yizkor/Butrimonys/but017.html

1941.06.22 Pavakare suirzusioje gatvės minioje pasirodė įtartinų lietuvių, kurie stumdė praeivius žydus. Tie lietuviai smurtininkai grasino žydams: "Netrukus čionai ateis Hitleris ir pribaigs jus." (Avhram Tory, Kauno getas: diena po dienos, 4)

1941.06.23 Vokiečių "meseršmitai" nuolat apšaudydavo pabėgėlius ir Raudonosios armijos dalinius, kurie traukėsi iš esmės nesipriešindami. Jaučiausi kaip medžiojamas gyvūnas degančiame miške. Traukiau nuo vieno kaimo prie kito dviračiu ir pėsčiomis, nevalgęs ir beveik nemiegojęs, kol vokiečiai nesubombardavo kelio tarp Ukmergės ir Utenos. Ištisi kilometrai buvo užversti sugriautų namų, sudaužytų rakandų ir vežimų, užmuštų kareivių, civilių žmonių ir gyvulių. Kelias gelbėtis buvo užkirstas. Nebeturėjau ką daryti, tik grįžti tuo pačiu keliu atgal į Kauną. Per tą laiką prie vokiečių prisidėjo lietuvių gaujos, susibūrusios miškuose ar kaimuose. Didžiuma tokių gaujų buvo ginkluotos. Daugybė žydų pabėgėlių, traukiančių atgal plentais ir vieškeliais, joms buvo lengvas grobis. Tris ilgas dienas aš klajojau, kol pagaliau pavargęs ir išsekęs pasiekiau namus. (Avhram Tory, Kauno getas: diena po dienos, 6)

Stahlecker

1941 m. birželio 22 d. Kretingoje buvo įsteigtas aktyvistų štabas, į kurį įėjo ir Kretingos policijos viršininkas Pranas Jakys. 1940 m. Kretingos kuopos šaulių vardiniame sąraše jo pavardė figūruoja su prierašu „išvykęs Vokietijon“. 1941 m. birželį, Vokietijos kariuomenės daliniams užėmus Kretingą, jis grįžo į Lietuvą ir vėl pradėjo dirbti policijoje [25; 56; 72]. Tikėtina, kad Kretingos sukilėlių būrio štabas buvo įsikūręs Kretingos policijos nuovadoje ir jam vadovavo būtent P. Jakys [93, 33]. Buvusiose milicijos ar policijos nuovadose savo štabus įkurė ne tik Kretingos, bet ir Šventosios, Palangos, Kartenos, Mosėdžio, Salantų sukilėliai [66; 57; 88; 64, 284; 91]. (Hitleriniai žudikai Kretingoje. Dokumentų rinkinys. Sud. B. BARANAUSKAS. Vilnius, 1960, p. 19.) (Kretingos kuopos šaulių vardinis sąrašas 1940 m. LCVA, f. 561, ap. 4, b. 1282, l. 5.) (Pažyma dėl Prano Jakio, s. Antano, g. 1900 m. baudžiamosios bylos Nr. 4471. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 1099, l. 30.) (Živilė Girdžiūtė. Šauliai – 1941 m. birželio sukilėliai: Kretingos apskrities atvejis.)

http://genocid.lt/Leidyba/3/recenzij.htm Antra vertus, atskleidžiami mums mažai žinomi W. Stahleckerio komandos užkulisiai. Pasirodo, operatyvinės grupės A vadą lydėjo lietuvių žurnalistas A. Klimaitis. Būtent jis W. Stahleckerį suvedė su vadinamaisiais voldemarininkų vadais. W. Stahleckeris „spaudė kontroliuojamus partizanų dalinius panaudoti ne vien tik prieš komunistus ir žydus, bet ir prieš Kauno žydus, nors partizanai nelaikė to pirmaeiliu dalyku“ (115). A. Klimaitis mjr. K. Šimkui ir vyr. ltn. B. Norkui patarė gerinant ryšius su vokiečiais surinkti dalinius, kurie turėjo pradėti žudyti žydus Kaune ir Lietuvoje. E. Ehrlingerio liudijimu, W. Stahleckeris tiems partizanų vadams, su kuriais derėjosi, davė daug tuščių pažymėjimų ir pasakė, kad jie „veikia saugumo policijos ir SD pavedimu“ (116). Visai įmanoma, kad A. Klimaičio kontroliuojami žydų pogromų dalyviai turėjo būtent tokius pažymėjimus. Kai 1941 m. birželio 28 d. buvo pradėtas formuoti pagalbinis policijos batalionas (Tautinio darbo apsauga – TDA), į pirmąsias kuopas – 3-iąją ir 4-ąją – buvo priimti būtent vyr. ltn. B. Norkaus būrio dalyviai (122). K. Stangas TDA bataliono užduotis padalijo į dvi dalis: „sargyba“ ir „parama egzekucijoms“. Pastarajai užduočiai vykdyti buvo imami vyr. ltn. B. Norkaus būrio dalyviai. Tiesa, K. Stangas spėlioja, kad prireikus į šaudymo komandas galėjo būti imami ir VII forte ėję sargybą TDA bataliono dalyviai (143). Čia pat pateikiamas bataliono sargybų VII forte sąrašas. Tačiau autorius nelabai atsižvelgė į vieną detalę: juk didžiosios žudynės VII forte vyko iki liepos 7 d., ir tik po jų buvo suorganizuota nuolatinė sargybos sistema. 1-osios ir 2-osios kuopų saugomas centrinis kalėjimas taip pat nebuvo egzekucijų vieta. Manyčiau, kai knygoje pateikiamas bataliono 1755 dalyvių sąrašas (tarp jų ir 335 vyrų, kurie tarnavo vos po kelias dienas), daugybei spėliojimų ne pati tinkamiausia vieta. Šiaip jau išaiškėjo, kad K. Stangas savo knygoje dažnai gana spekuliatyviais samprotavimais mėgino pagrįsti tezę, jog „lietuvių kolaborantus okupantai laikė labai patikimais“ (188), pasitikėjo jais labiau negu latviais ar estais. Nemanau, kad knygos autorius nežino, jog lietuvių policininkų Lietuvoje buvo santykinai mažiau negu kitose Ostlando dalyse. Tai buvo vienintelės vokiečiams pavaldžios lietuvių pajėgos. Vienas knygos pranašumų būtų detalus J. Hamanno motorizuotojo policijos būrio veiklos tyrimas. Greta esesininkų šiame egzekuciniame dalinyje buvo žmonių, kurie 1941 m. birželio pabaigoje W. Stahleckerio ir A. Klimaičio kontroliuojami bei vyr. ltn. B. Norkaus vadovaujami vykdė pogromą Kaune, o vėliau buvo įtraukti į TDA bataliono 4-ąją kuopą (158).

Šia proga man prisimena, jog nacių politikos gestapiniai egzekutoriai Lietuvoje, kai tik su vokiečių Reichswehro pirmaisiais daliniais užplūdo mūsų kraštą, buvo insinuavę tarsi žydų žudynes Lietuvoje vykdė ne jie, bet lietuviai. Tai buvo labai pikta insinuacija. Ją nunuogina tas faktas, kad, LAF nuginklavimu, atsakomybę už gyventojų saugumą vokiečiai buvo automatiškai prisiėmę ant savęs, juo labiau, kad Kauną, kur gyveno didesnis skaičius žydų, net buvo apstatę (besetzt) karine policija (Ordnungstruppen), tuo padarydami naujajai Lietuvos Vyriausybei praktiškai neįmanoma gelbėti žydus nuo naciu pagrobimų ir masinio išžudymo. Kaip matyti iš Šiaurinės Arm jų Grupės karo dienyno liepos 3 dienos užrašo — T311/53/7065821 — tatai buvo sukėlę pasipiktinimo ir vokiečių kariuomenės vadų tarpe, net nusiskundimo dėl to Hitlerio vyresniajam adjutantui, pulkininkui Schmundtui, kuris tą dieną buvo atsilankęs į minėtos Armijų Grupės štabą. Vėliau telefonu jis, matyti, pagal nurodymą iš aukščiau, atsakė: — Karys neprivalo apsisunkinti tokiais politiniais klausimais; čia būtinas "lauko apvalymo" reikalas (es handelt sich dabei um eine notwendige Flurbereinigung — mano pabraukta, K. Š.). —Kad gestapinių egzekutorių pasikėsinimas dėmę už žydų žudynes Lietuvoje suversti ant lietuvių tebuvo tik pačių naciškųjų budelių užsimaskavimo metodas ir kad žydų masakrą Pabaltyje, kaip ir kituose kraštuose, buvo iš tikrųjų suplanavusi ir jį pravedė pati hitlerinė valdžia per savo organus užimtuose kraštuose, tai visoje pilnumoje paryškina SS brigados vado Stahleckerio, vadovavusio žydų žudynėms Pabaltijo kraštuose, taigi ir Lietuvoje, apžvalginis tos žiaurios operacijos pravedimo iki 1941 m. spalio 15 dienos slaptas raportas Vyriausiajai Gestapo Vadovybei Berlyne. Užtenka čia paduoti iš to pačių vokiečių autentiško dokumento tik šį išrašą:30 30 Der Prozess gegen die Hauptkriegsverbrecher. Band XXXVII, psl. 671, Dokument 180-L. "Jau pirmomis įžygiavimo valandomis vietiniai antisemitiniai elementai buvo — kad ir su dideliais sunkumais — paveikiami (veranlasst) daryti pogromus prieš žydus. Atitinkamai įsakymams, saugumo policija buvo apsisprendusi ryžtingai išspręsti žydų problemų, pavartojant tam visas priemones" (pabraukimai mano — K. Š.). Tačiau nebuvo nepageidaujama, kad tų nepaprastai griežtų (ungewöhnlich harten) priemonių — kurios iššauktų susierzinimo ir vokiečių tarpe — pavartojimas mažiausia dar ne tuojau pat paryškėtų viešumai. Išoriniai turėtų būti parodoma, jog pirmieji jų ėmėsi vietiniai gyventojai, kaip natūrališkos reakcijos už daugelio metų priespaudą iš žydų pusės praeityje ir dėl komunistinio teroro". Kalbant apie žydų pogromus Kaune, to paties dokumento - raporto kitoje vietoje (psl. 682) dar pasakyta: "Stebėtina, kad pradžioje didesnio masto žydų pogromą ten pravesti nebuvo lengva (nicht einfach)". (Škirpa, Sukilimas)

Pranas Jakys. 1925-1939 Kretingos rajono saugumo policijos viršininkas. Priklausė tautininkų ir "Geležinio vilko" organizacijoms. Naktį 1940-06-17 į 18 kartu su 40-50 lietuvių policijos pareigūnų pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus karui grįžo į Lietuvą kaip Tilžės saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės dalyvis. Buvo paskirtas lietuvių saugumo policijos Kretingos rajono viršininku. (Stankeras, 675)

Norkus

Dar sykį išklausykime dr. Kazio Bobelio: „Kai prasidėjo sukilimas, gal po kokių trijų dienų mes, jaunimas, lošėme futbolą prie Kauko ir Aguonų gatvių kampo. Staiga iš Prūsų gatvės matome atsvirduliuoja žmogus. Mėlyna, Lietuvos karo aviacijos uniforma. Be guzikų, be antpečių. Dideliais, susivėlusiais plaukais. Akys raudonos. Vienoje rankoje pusbonkis, kitoje - revolveris. Išsigandome. Priėjo prie mūsų. „Vaikai, kur žydai?“O, Jėzau Marija! Nematėme, nėra. Čia negyvena. Pradėjo ant mūsų rėkti. Šovė iš to revolverio tris kartus į orą. Ir nuėjo sau. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo leitenantas Norkus, Lietuvos aviacijos karininkas. Tų brolių sportininkų, krepšininkų, vyresnysis brolis. Kai atėjo bolševikai, padėjo jį į kalėjimą. Subombardavus Kauną, iš kalėjimo išėjo.

Pirmiausia atbėgo į Žaliakalnį pas žmoną ir vaikus. Kaimynai pasakė, kad šeštadienį (birželio 21 d. - V.V.) jo šeimą išvežė. Detalių nežinau, bet tada pradėjo gerti šnapsą ir šaudė. Sakė, kiekvieną žydą ant vietos nušausiu. Pasidarė bataliono vadu. Gavo arklį. Girtas nukrito, arklys su kanopa davė į galvą ir užmušė. Dabar panašius kaltina, kad žydus šaudė. Jis prarado vaikus, žmoną, gavo psichologinį šoką. Nebesitvardė.“

(Valiušaitis, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kas-sankcionavo-nusikaltimus-pries-zmoniskuma.d?id=58924923)

My father was a lumberjack. He knew the forests around our shtetl, as well as some of the people who lived there. We would have been able to reach Russia before the retreating army. Some of our friends - Shimelewitz, our neighbor, and Gordonist Dov Shtukarewitz - came to our house, trying to convince my father. "We'll gather our families and take the shortcut through the forests to Russia. Will you be our guide?" Father refused. "Have you ever seen a Jew who would disregard his own children and think only of himself?" he replied. "Three of my daughters are not with me at this time. I'm not going anywhere without them." (If I forget thee...)

Not dregs - Kazys Šimkus

1912 m. Kai buvau 6-8 metų amžiaus vaikas, tėvas paskaitė laikraščio žinutę, kad kur tai pasauly (dabar neprisimenu) įvyko traukinio katastrofa, per kurią žuvo ir buvo sužeisti traukinio keleiviai, išskyrus vieną žmogų. Pasirodo, tas visaip nenukentėjęs keleivis nelaimės metu šaukėsi Šventosios Marijos pagalbos. Tas įvykis mane taip paveikė, jog aš nuo to laiko kiekvieną dieną meldžiausi į Švenčiausią Mariją. Per visą ne trumpą savo gyvenimą turėjau daug visokių pavojingų nuotykių -pergyvenimą: lėktuvais, motociklais ir autovežimais, ypač 14 metų tarnaudamas Lietuvos karo aviacijoje. Ir iš visų pavojų išeidavau mažai nukentėjęs arba visai sveikas. Visą laiką jaučiau kokią tai globojančią ranką iš aukščiau. Ar eidamas, ar važiuodamas, ar skrisdamas, kai tik galėdavau ir turėdavau laiko, meldžiausi į Šv. Mariją. Teisingai Šv. Bernardas sako, jog nuo amžių negirdėta, kad tas, kuris Šv. Marijos pagalbos šaukėsi, būtu buvęs apleistas - neišklausytas. (Kazys Šimkus ir Leonardas Peseckas, užsidegus jų biplanui, užlipo ant sparnų, nusklandė, nuo 10 metrų aukščio šoko ir išliko gyvi.)(Kazys Šimkus, 1960) http://www.plienosparnai.lt/page.php?285

Turning point: Wildcard - independence

Independence declaration - note that the fact of independence messed up the SD and voldemarininkai plans.

Savo reveliaciją jis [Majoras Gecevičius] baigė epizodu apie Laikinosios vyriausybės paskelbimo atgarsius toje vokiečių divizijoje, kurios dalinyje jis buvęs. Kauno radijo pranešimas apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir vyriausybės sudarymą buvęs įrašytas ir divizijos vado įsakymu karo lauko spaustuvėje atspausdintas, kad lėktuvai galėtų paskleisti per visą Lietuvą. [Prapuolenis, Į Laisvę, 1964]

Tuo pačiu laiku, kai Laikinosios vyriausybės sudarymas jau buvo paskelbtas per radiją, Juozas Ambrazevičius, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis ir a.a. Jonas Virbickas, Aušros gatvėje suredagavo naujojo oficiozo "Į Laisvę" pirmą numerį, atsišaukimus. Pirmasis numeris buvo išdalintas Kaune birželio 24 d. Jame buvo rašoma: ... "Į Laisvę" pirmasis toliau aiškina, kad: "Laikinoji vyriausybė jau sudaryta, kuri pasiima vadovauti valstybei. Grobuoniški įsibrovėliai, bėgdami iš krašto, apiplėšia turtą, naikina įstaigas ir išžudo piliečius... Valstybės tarnautojai, ūkininkai ir darbininkai prašomi apsaugoti tautinį ir privatų turtą, suorganizuoti nuosavybės apsaugą, neklausyti bolševikų mobilizacijos atsišaukimų." (Į Laisvę, Algirdas Budreckis, 1965 m. birželio mėn., Nr.37-38 (74-75), ps.16)

Apžiūrėjęs J.Virbickas "Žaibą", išėjo ieškoti kurio nors rinkėjo. Gatvėje sutiko stud.Stasį Selėną, vytautininką, tuojau "mobilizavo" darbui, įvedė į būsimas redakcijos patalpas, pasodino už stalo ir liepė rankioti žinias būsimajam laikraščiui, atėjusiems kitiems nebeužleisti patalpų ir pan. Taip likęs vienas Stasys Selėnas (mirė 1950 m. Brooklyne, N.Y.), kaip vėliau juokais pasakodavo, bandęs "rankioti" žinias, klausydamas radiją, skambindamas telefonu į centrinį paštą ir kt. Jonas Virbickas susiradęs vieną rinkėją ir atsivedęs į spaustuvę. Tuomet jau sėdęs paruošti pirmąjį puslapį, nes reikėjo duoti ką nors rinkti. Pradžiai buvo skirtas sukilėlių atsišaukimas ir šiek tiek žinučių. Iškilo ir laikraščio vardo rūpestis. Buvo galvota šį naują laikraštį vadinti: "Laisvė", "Laisvei švintant", "Laisvės kelias", "Laisvoji Lietuva", "Nepriklausoma Lietuva", "Tautos žodis" ir kt. Bet visi vardai kažkaip atrodė nepatenkinami, vieni siejosi su buvusiais kada nors vardais, kiti - vėl lyg per skubūs, per ilgi kaip "Nepriklausoma Lietuva". Taip J.Virbickas palikęs prie trijų vardų: "Laisvės kelias", "Laisvė" ir "Lietuva". Dabar skubiai vėl pakiemiais ir daržais nuėjęs Jonas Virbickas į Aušros g-vę, kur tuo metu buvo prisiglaudęs jau Laikinosios vyriausybės narys, einąs jos pirm. pareigas Juozas Ambrazevičius. Jam nusinešė parodyti ir dalį medžiagos, pasitarti ir gauti paskutinių žinių, nes tuo metu kaip tik dr.J.Griniaus namuose Alina Miliušytėž-Griniuvienė, pasidėjusi rašomąją mašinėlę ant grindų, rašė skubius pranešimus, nes Kauno gatvės dar tebeaidėjo šūviai... J.Ambrazevičius, paskaitęs tuo tris laikraščio vardus, išsiėmęs plunksnakotį, pataisė "Laisvę" ir pridėjo "Į", paaiškindamas labai paprastai, kad tauta ženia "Į Laisvę", o kaip vėliau bus, - pamatysime, tada ir laikraščio pavadinimą pakeisime, pritaikysime... Ir su paskutine medžiaga grįžo J.Virbickas į "Žaibą", susirado jau spaustuvininką ir rotacinė išmetė pirmuosius "Į Laisvę" numerius, kurių tebuvo tik vienas puslapis, antras dar buvo baltas, greit pateko ir į gatvę: šiek tiek atspausdinus buvo paduodami jaunimui ir vaikams pardavinėti ar išdalinti praeiviams. Bespausdinant tik vieną puslapį, buvo surinkta daugiau medžiagos, pertvarkyta, rodos, dalis šio psl.buvusių žinių, sulaužytas jau antras puslapis ir vėl paleista antroji šio pirmojo numerio laida, o kiek vėliau, jau ir keturių psl. pasirodė "Į Laisvę" pirmasis numeris; juos visus jau vėliau gavau iš J.Virbicko mūsų archyvų ir kt. reikalams, ne jis sau buvo jų pasilikęs ar ne po 15 egz. Toliau "Į Laisvę" leidimas darėsi lyg paprastas, nes kol atvyko į Kauną vokiečių kariuomenės daliniai, "Į Laisvę" neturėjo jokios cenzūros, nors iš Kauno miesto komendantūros buvo pageidauta, kad jie nori pirma visą medžiagą pamatyti, bet J.Virbickas surinktos medžiagos neturėjo laiko nunešti cenzūruoti, antra, jis buvo aplamai prieš visokias cenzūras, nes turėjo daug nemalonių reikalų dirbdamas "Židinyje" ir kt. Taip pirmasis, visų laidų, pasirodęs 1941 m. birželio mėn. 24 d. "Į Laisvę" numeris tikrai neturėjo jokios cenzūros, kuri ją labai suvaržė jau vokiečiams įžygiavus į Kauną. Tada Jonui Virbickui reikėjo labai gudriai suktis, kad šis tas pršliaužtų ir mūsų reikalais. ... Tomis dienomis dar nebuvau pasiekęs Kauno, tai pirmųjų vokiečių žaboklių "Į Laisvę" nežinau, jų nemačiau. (Būtautas, "Į Laisvę" verpetuose, 1981.09.26, Draugo kultūrinis priedas)

Pirmadienį, 1941 birželio 23, Kauno gatvėse jaunimas vis dar sulaikinėjo ir nuginklavo raudonarmiečius; Kauno radijas skelbė nepriklausomybės atstatymo žinią lietuviškai ir kitomis kalbomis. O Žaliakalny tuo metu Aušros gatvės dviej augštų mūriniame namelyje ant grindų įsitaisius jauna moteris A.M.B. mašinėle perrašinėjo medžiagą laikraščiui, kuris turėjo pasirodyti pašalinus sovietų okupaciją. Iš ten pasieniais ir patvoriais nusileista su žiniomis ir kita spaudos medžiaga į Donelaičio gatvę, kur ankščiau buvo "XX amžius" dienraštis, o Sovietų okupacijos metu "Tarybų Lietuva". Čia nebuvo jokio gyvo žmogaus, bet pakankamai popierio. Laikraštininkas, kuris čia bus vadinamas Tutys [Jonas Virbickas], gydytojas Br.Stasiukaitis (žuvęs, žr. Į Laisvę Nr.7-44), Stasys Sėlenas (miręs 1950 liepos 5 d. New Yorke) surankiojo spaustuvės darbininkus, ir netrukus buvo surinktas vienas laikraščio puslapis. Laikraštį pavadino "Laisve". Tačiau kai su pirmuoju puslapiu Tutys nuvyko į Laikinosios Vyriausybės būstinę dar naujų žinių gauti, tai einąs vyriausybės pirmininko pareigas nubraukė "ė" ir ištaisė "Į Laisvę". Sugrįžęs į spaustuvę, Tutys rado jau keliolikas egzempliorių išspaustą "Laisvės" vardu. Pavadinimas buvo pakeistas, ir netrukus Kauno gatvėse pasirodė "Į Laisvę" laikraštis. Pirmojo "Į Laisvę" nr. išėjo kelios laidos. Apie 10,000 tebuvo vos vieno puslapio. Kita laida buvo dviejų puslapių. Jos buvo atspausta per 20,000. Toliau rodėsi įprasta darbo tvarka, susirinkus jau keliems redakcijos nariams. Cenzūros laikraštis dar neturėjo. Bet ji atsirado, kai tik atžygiavo vokiečių kariuomenė. Reikėjo nešti lapas po lapo į karo komendantūrą, kuri ne tik braukė, kas negalima skelbti, bet ir nurodinėjo, kas reikia rašyti. Laikinoji Vyriausybės savo atsišaukimams ar pranešimams galėjo laisvai naudotis "Į Laisvę" laikraščiu tik pirmomis dienomis. Jau liepos pradžioje nebepavyko atspausdinti nei denacionalizacijos įstatymo nei kitų potvarkių, nei kokio pareiškimo, kur buvo Laikinosios Vyriausybės vardas. Liepos mėn. nebegalėjome atspausdinti net Maironio "Mano gimtinės": cenzoriui nepatiko jos galas: "kad lietuvis netikėjo, jog belaisviu bus". 1941 liepos gale laikraščio buvo spausdinama iki 100,000, nors dar paštui veikti nebuvo leista, ir laikraštis negalėjo pasiekti provincijos. (Į Laisvę, 1955, Nr.7 (44), "Į Laisvę Pirmas Lapas", Antanas Mažiulis)

Bronius Norkus, nacionalinis herojus, kuris pirmasis per sukilimą Kaune virš Prisikėlimo bažnyčios iškelia trispalvę, vėliau tampa TDA bataliono nariu ir yra nacių įpainiojamas į žydų žudynes. http://www.satenai.lt/2013/03/08/sviesa-jos-partneriai-ir-parulskis/

According to different plans

Į Laisvę - Tuesday, July 24 - official LAF publication, before the arrival of the German army, thus free of censorship or influence.

The Declaration of Independence places Lithuania enthusiastically in the creation of the "New Europe". Its basis is "ethnic unity" and "social justice" - both concepts here are understood in an anti-semitic sense.
Priespaudą numetant. A central point is that "Jews are fleeing along with the Bolsheviks", that "Bolshevism and Jews are one and the same", that Jews are users in every system. Whereas Lithuanian collaborators are worthy of pity. Signed by K.P. (Bronys Raila? Berlin point of view) Note that it could have been written in Berlin, there is very little news, and that independence is an afterthought at the very end.
K.P. = ? K.Pelėkis? (Bronius Kviklys?) (Petras Karvelis?)
Šaulių ir partizanų žiniai. A strict admonition against settling personal scores. The court of law must be appealed to! (But no such stance was taken regarding the Jews.)
"Tik ką gautomis žiniomis, vokiečiai jau Kaune." ?
"Karo cenzūros leista." ? Žr. antrą numerį - Kauno karo komendatūros spaudos skyrius teikia leidimus.
Bolševikų rojaus kankiniai. Suėmimams buvo atgabenta čekistų iš Ukrainos ir Gudijos. Jiems vadovavo nurodinėdami kelią mums komjaunuoliai, ypač žydukai ir net žydelkaitės. Dar skaudžiau, kad tarp jų vadovų buvo net lietuvių inteligentų laikraštininkų.

a. a. Julijono Būtėno, žuvusio laisvės kovotojo mirtimi 1951 metais. 1941 m. jis, panašiai kaip Dženkaitis, buvo laimingai prasiveržęs per pasienio "mirties zoną" į Kauną, kur tuoj prisidėjo prie sukilėlių ir išleido jau birželio 25 d. "Į Laisvę" pirmąjį numerį, kuomet kovos tebevyko Kauno priemiesčiuose. (Škirpa, Sukilimas)

[1941.06.23] TDA spaudos ir propagandos dalinys, užėmęs spaustuvę, rengia "Į Laisvę" pirmąjį numerį; čia darbavosi V., V., Br. Stasiukaičio vadovaujami ir saugomi. ... 4. Sustiprinome apsaugą "Į Laisvę" spausdinimui. ... Naktis iš birželio 23 į 24 buvo LAF triumfo naktis. Kauną valdėme pilnai: Žaliakalnis, Šančiai, Vilijampolė ir aerodromas buvo visiškoje mūsų kontrolėje. Kauno centre plevėsavo lietuviškos trispalvės, per garsiakalbius buvo perduodamos Kauno radiofono transliacijos. Spaustuvėje buvo spausdinama "Į Laisvę" pirmasis numeris. Mes buvome padėties viešpačiai, o besislapstą rusų kariai ir komunistai buvo gaudomi ir nuginkluojami. ... Birželio 24 d. rytas jau išlaisvintame Kaune buvo papuoštas ne tik trispalvėmis vėliavomis, bet ir pirmuoju "Į Laisvę" numeriu. ... LAF štabas persikėlė į "Į Laisvę" spaustuvės pastatus ir pradėjo naują savo veiklos etapą. (Škirpa, Sukilimas)

Tuo pačiu metu, kai buvo skelbiama Laikinoji Vyriausybė, J. Ambrazevičius, J. Grinius ir Z. Ivinskis jau redagavo pirmąjį oficiozą "Į Laisvę". ... Kai vokiečių kariuomenė traukė per Lietuvos miestus ir miestelius, kraštas jau buvo pasipuošęs Lietuvos tautinėmis vėliavomis, o valstybinę galią vykdė sukilimo atstatytoji Vyriausybė ir teisėtoji administracija. Birželio 25 dienos vakarą — vokiečių daliniams įžygiavus į Kauno miestą — gatvėse jau buvo pardavinėjamas pirmasis nepriklausomos Lietuvos dienraštis "Į Laisvę". ("Į Laisvę", Nr. 3/40, pp. 3-9, Adolfas Damušis, Pasiruošta ir Įvykdyta)

Cleansing through killing Jews

Compare how LAF noted conditions for clearing one's name - killing Jews. Compare with the story of Vladas Pozela, KGB agent who killed Jews.

1941 metais, karui prasidėjus, buvau Kaune vieno iš didžiausių partizanų būrio komendantas (tada mane taip vadino). Nei apie Prapuolenį nei apie kokį jo ženklą nieko negirdėjom. Mūsų veikimas buvo savarankiškas. Nė vyriausybė kokių nors direktyvų neatsiuntė. Vokiečių kariuomenės pasirodymas Kaune mums reiškė, jau reikia pradėti būrį išformuoti. Mūsų partizanų būrys susikūrė ir likvidavosi be vyriausybės įsakymo. Tą patį man sakė ir kelių provincijos partizanų būrių vadovybės. (Tėvynės Sargas, 1961, 1 (21), ps.58, V.V.) (Vladas Viliamas? nepanašu, jisai buvo ateitininkas ir LLV kanceliarijos direktorius)

Mass arrests of Jews

June 24. Kaune esą labai daug areštuojama žydų. Jų būriai varomi gatvėm. Varo jau vokiečių kareiviai. Rasta gana tiksli priemonė jiems rūšiuoti. Areštuojami pirmoje eilėje visi tie žydai, kurie prie bolševikų buvo įsibrovę į lietuviškas, seniau jiems uždaras įstaigas, todėl turbūt ir nemaža milicininkų, kurių juk ir vyriausias vadas - milicijos viršininkas buvo žydas. (Brandišauskas - Skvireckas, 269)

1941.06.24 (How the battle/pogrom in Kaunas's old town appeared from the Lithuanian point of view.) Aleksandras Bendinskas: Sukilėliai kovojo vieni... Vokiečiai nepadėjo lietuviams... Kur tik pasirodžiusius aktyvistų būrius ar pavienius sukilėlius lydėdavo motinų ir senelių palaimos žodžiai, "Vaikeliai, saugokitės!" Ir negirdėta nė vieno žodžio, skatinančio žudyti. Tai buvo visuotinis tautos sujudimas, stengiantis išlikti, apsiginti, o ne pulti. Po Nepriklausomybės akto paskelbimo kova gerokai aktyvėjo. Mat, vietiniai bolševikai, dar nespėję pabėgti, pamatę, kad jiems teks prieš savus žmones atsakyti už įvykdytas represijas, atkakliai priešinosi. Be to, sovietinė armija bėgo, pakeliui plėšikaudama, vagiliaudama iš žmonių, parduotuvių ir net gamyklų. Bolševikai iš gyvenamųjų namų langų, gatvių kampų šaudė į pavienius ir būriais pasirodančius sukilėlius. Itin atkaklios gatvių kovos užvirė Kauno senamiestyje, kur gyveno daugiausia žydai. Čia sukilėlius žudė įvairūs buvusios milicijos ir saugumo darbuotojai, partijos funkcionieriai, sovietinis aktyvas. Sukilėliai ant rankovių turėjo baltus raiščius ir buvo jiems geras taikinys. Todėl žuvo daug sukilėlių. Greitai buvo susiorientuota: sukilėliams įsakyta nusiimti raiščius, išsiskirstyti kuo mažesniais būriais, užimant namą po namo, kvartalą po kvartalo. Sukilėliai narsiai kovojo, ir operacija galutinai išlaisvinti Kauno senamiestį buvo baigta 1941 m. birželio 25 d. rytą. 1941 m. birželio 24 d. po pietų LAF nutarė sukurti savisaugos batalionus. Sukilėliai turėjo savo pasiektus tikslus išsaugoti ir apginti. Tai padaryti buvo pavesta plk. Andriui Butkevičiui. Pajėgos buvo kuriamos iš kariuomenės dalinių, policijos rezervo kariuomenės štabo patalpose. Imtasi skubiai atkurti policiją. Rūpintasi, kad nebūtų kerštaujama. Daug neapykantos tvenkėsi buvusių politinių kalinių širdyse. Kilo nemažai klausimų: ką daryti su tais, kurie atnešė mums "saulę" ir su "saule" nespėjo pabėgti? Ką daryti su saugumiečiais, kalėjimų viršininkais ir prižiūrėtojais, milicijos karininkais, partijos funkcionieriais? Ką daryti su įmonių spec. skyrių viršininkais, direktoriais, kurių parašai buvo po tremčiai ir mirčiai pasmerktų žmonių sąrašais? (Sukilimas, Martinionis, ps.86)

Nuo brutalaus susidorojimo su Laikinosios vyriausybės nariais išgelbėjo generolas Karlas von Roques, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas. Jis pasipriešino LLV narių suėmimui labiausiai dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą šviežiais maisto produktais, vietos gamybos prekėmis, neturėjo nuosavo aparato. Jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų pagalbos. Nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti Laikinąją Vyriausybę. Prof. Brazaitis gabiai išnaudojo šią padėtį, siekdamas išsaugoti Vyriausybę nuo sunaikinimo ir palaipsniui siekdamas įtvirtinti ją valdant kraštą. Ar Laikinoji Vyriausybė turėjo autoritetą to meto visuomenėje? Ar žmonės ja pasitikėjo? Gerardas Binkis: „Be abejo. Todėl, kad J. Ambrazevičius buvo asmenybė. Didelė asmenybė. Ir jo kabinetą sudarė asmenybės. Žinomos, išmanančios, iškalbingos. Turėjo įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Tegu dalies jų pasaulėžiūra buvo krikščioniška, bet ne davatkiška. Tai buvo giluminė krikščionybė: J. Ambrazevičius, A. Damušis, Z. Ivinskis, kiti. Tokio tipo žmonės. <...> Visuomenės palankumas buvo vienareikšmis. Žymiai geriau buvo vertinama negu dabartinės vyriausybės. Negalima nė lyginti. Bet visi suprato, kad ta vyriausybė nedaug gali“. Kas tada galėjo daug? Pasakoja dr. Augustinas Idzelis: „Labai gerai pažinojau Joną Dainauską. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo saugumo valdininkas. 1933-1934 metais rinko medžiagą, susijusią su garsiąja Klaipėdos krašto vokietininkų Neumanno-Sasso byla. <...> J.Dainausko darbas buvo sekti vokiečius, jų „penktąją koloną“ Lietuvoje. Jis turėjo agentą, jo vardas buvo Richardas Schweizeris. <...> Kai sovietai okupavo Lietuvą, R. Schweizeris pabėgo į Vokietiją, į Rytprūsius. Grįžo jau su Franzu W. Stahleckeriu, nacių saugumo policijos vadu. F. W. Stahleckeris nusileido lėktuvu Kaune trečiadienį, birželio 25 dieną. Ir jau trečiadienį vakare susitiko su J. Dainausku. J. Dainauskas grįžo į saugumą pirmadienį, birželio 23 d., kada Laikinoji vyriausybė paskelbė, kad visi tarnautojai turi grįžti į pozicijas, kuriose jie buvo iki okupacijos. <...> J. Dainauskas per tuos įvykius dieną naktį gyvena tuose saugumo rūmuose. Ir staiga - į jo kabinetą įeina F. W. Stahleckeris su R. Schweizeriu. R. Schweizeris dėvi SS majoro uniformą. Taip jie susitinka pirmą kartą po to, kai dar J. Dainauskas buvo R. Schweizerio viršininkas. Iki tol J.Dainauskas nežinojo, kad R. Schweizeris buvo dvigubas agentas. F. W. Stahleckeris bandė J. Dainauską įtikinti, kad jis įsiveltų į žydų likvidavimą. J. Dainauskas kategoriškai atsisakė. Tada per R.Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 3-4 d. VII forte“. Nuo savęs pridursiu, kad J. Dainauską, atsisakiusį veltis į žydų žudynes, Gestapas areštavo jau liepos 8 d. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kas-sankcionavo-nusikaltimus-pries-zmoniskuma.d?id=58924923

Istorikas dr. Arvydas Anušauskas, vienas labiausiai įsigilinusių profesionalų į „Lietūkio“ garažo, kurioje sovietų okupacijos metais veikė NKVD būstinė, bylą, gegužės 18 d. Seime surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo: „Man teko „Lietūkio“ garažo tyrimą pristatyti Vašingtone, Holokausto muziejuje. Vokietijos archyvuose pavyko surasti labai aiškų ryšį, kurio, matyt, nerasdavo anksčiau. Tarp Richardo Schweizerio, Stahleckerio vertėjo, ir žmogaus, kuris buvo to pogromo dalyvis. Buvusio Lietuvos piliečio, vokiečių kilmės, kurį galima vadinti tiesiai šviesiai, kad tai buvo Gestapo darbuotojas. Pasitraukęs iš Lietuvos 1940 m. ir 1941 m. sugrįžęs“. Jo vardas Juozas Surmas. Kaip ir Schweiceris, kilęs iš Kybartų, pasienio su Rytprūsiais miestelio. Tas žmogus, pasak A. Anušausko, suvaidino esminį vaidmenį „Lietūkio“ garažo įvykiuose. Organizavo grupę kalinių, kuriuos bolševikai 1940–1941 m. laikė Kauno kalėjime. Išėję iš kalėjimo, susitiko su Shweiceriu ir gavo užduotį organizuoti žydų pogromą. Tas ryšys turėjo būti nematomas. A. Anušauskas: „Puikiai lietuviškai kalbantis, po karo, beje, apsimetė lietuviu. Buvo demaskuotas, įkalintas. Paleistas britų. Dėl to, kad žinojo daug informacijos apie agentūrą, kuri liko Sovietų Sąjungoje. Šiuo atveju aš tiesiog konstatuoju, kad tas ryšys nustatytas. Taip, jis buvo ilgai neigiamas“. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kodel-istorikai-bijo-faktu.d?id=58972115

Paskui Mažeikiui TDA (žr.Blyno dienoraštį) kpt. Antanas Kenstavičius: Pasprukęs iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, mano bičiuliui Blynui rekomenduojant, ats.mjr.V.Biknaičio buvau paskirtas Žaliajame kalne, Jono Jablonskio mokykloje susibūrusių sukilėlių partizanų vadu. Sukilimo veiksmus pradėjau su 7 sukilėliais, o birželio 26 d. jų jau buvo 80 vyrų. ... Netoli šios nebaigtos statyti ir įrengti [Prisikėlimo] bažnyčios buvo mūrinis namas, vadintas "žydų teatru". Iš to namo pistoletų šūviais kažkas apšaudė patruliuojančius gatvėje mano partizanus. Tą namą greitai apsupome. Susėmėme šešis žydus ir, juos nuginklavę, atsivarėme į Jono Jablonskio mokyklą. Sulaikėme nemaža uniformuotų čekistų, kiti spėjo persirengti civiliniais drabužiais. (Sukilimas, Matulionis, ps.75)

Iš Lietuvos traukiantys sovietų kariuomenės būriai vengė pagrindinių kelių, nes jais veržėsi vokiečių armija. O varganai ginkluoti partizanų daliniai ne visada rizikuodavo stoti į kautynes su kur kas stipresniu priešu. Jų pareiga buvo likviduoti pavienius aršius komunistinės santvarkos rėmėjus bėglius bei nuginkluoti menkesnius sovietų dalinius. Mat besitraukiantys sovietų kareiviai, kaimuose patikinti, kad partizanai jų nešaudys, mainais už duoną palikdavo savo ginklus, o patys keliaudavo paskui vokiečių kariuomenę į Rytus — visi stengėsi pasiekti savus namus. Kartą prie Pažieždrio ir Varauciškių kaimų per vienas kautynes su partizanais buvo sunaikintos aštuonios sovietų tanketės. O kartais pakišdavo koją ir išdavikai. Kartą štai kas nutiko. Linkmenų būrys, turėjęs lauko telefono aparatą ir palaikęs tiesioginį ryšį su rinktinės vadu Saldutiškyje kpt. Petrausku, gavo pranešimą, kad nuo Utenos atslenka divizijos dydžio rusų kariuomenės dalinys. Įsakyta į kautynes nesivelti, pasislėpti miške, kol praslinks vokiečių genamos didžiosios karinės jėgos. Visam partizanų būriui (maždaug 200 vyrų) savu transportu (trimis sunkvežimiais) teko pasitraukti į mišką, tik palikta patikima žvalgyba, užtikrintas nuolatinis ryšys. Į Linkmenis užėjus didžiulei sovietų kariuomenei, vietiniai žydai rusų karininkus mokė: „Reikėjo vežti ne ponus, o jaunus vyrus, žiūrėkit — dabar jauni vyrai apsiginklavo, išėjo į mišką ir tyko rusų kareivių..." Po tokių „pamokų" rusai apytiksliai ėmė šaudyti iš patrankų miško kryptimi. Miške aplink partizanus krito artilerijos sviedinių nukirstos medžių šakos. Už išdavystes partizanai keršijo pagal karo meto įstatymus. Brolis Mykolas pasakojo, kad egzekucijoje nedalyvavo — jis tuo metu buvo užimtas kitur. Su išdavikais susidorojo pats A. Lunius su savo vyrais. Mano brolis Mykolas su daugeliu A. Luniaus sprendimų ir veiksmų nesutiko, netgi priešinosi jiems. Ypač tokiems, kaip be teismo šaudyti išdavikus, o vėliau dalytis jų turtą. Matyt, visais laikais esti žmonių, aukojančių gyvybę už kilnią idėją, bet pasitaiko ir trokštančių turto... (Leonas Vilutis, Likimo Mozaika, 1992, http://www.partizanai.org/failai/html/likimo-mozaika.htm)

Seržantas Stakėnas naiviai šypsodamasis atsakė, "Tikrai, Štromai, tavo padėtis negera. Žydai iki šiolei gerai gyveno, dabar kiti pagyvens. Na, jeigu iš čia ištrūksi, tave gali kitur pagauti ir nušauti. Dabar žydus visur žudo." ... "Su šiuo pažymėjimu drožk tik pagrindiniais keliais, kur juda vokiečių kariuomenė. Sustabdys, parodyk, ir paleis." Sumišęs, aš skaitau: "Stromas Zenonas ist Litauische Burger und folgt nach sein Heimat Kauen". Pasirašytas kažkokio grupenfiurerio, patvirtintas antspaudu su svastika. ... Su šiuo pažymėjimu man pavyko įveikti daug kliūčių, daug pavojų ir išlikti gyvam. Su juo man pavyko birželio pabaigoje pasiekti namus Kaune, Kalvių gatvėje. Dideliam mano sielvartui, radau tik šeimos griaučius... Zunia Štromas. (Sukilimas, Martinionis) http://gintarinesvajone.lt/?p=9124

Juozas Grušys, Lietuvos Ypatingojo skyriaus darbuotojas, nacių lietuvių saugumo policjos Kauno apygardos valdybos Sekimo dalies viršininkas: Nemaloniausią įspūdį paliko tą dieną Jonavos gatvės griovyje užtiktas sovietų kareivio lavonas. Saulėkaitoje, kruvinas ir juostantis veidas buvo apgultas musių spiečiaus. Pasidarė sunku, kad gal labai laukiamas tėvų, artimųjų, nebegrįš namo, paguldęs jauną galvą svetimo miesto pakelės griovyje už beprotiškas bolševikinių vadų užgaidas viešpatauti pasaulyje. Mąsčiau ne tik apie karo beprasmiškumą, bet ir apie naujųjų fašistinių okupantų kylančią grėsmę. Nemaža žmonių jų žiaurumus jau buvo patyrę užgrobtame Klaipėdos krašte. ... Didžiausią ir baisiausią įspūdį paliko kieme buvusiame garaže įrengtos žmonių kankinimo kameros. ... Siaubas kaustė protą, žiūrint į šią įrangą. (Sukilimas, Matulionis, ps.72)

1941.06.25 Posėdžiui baigiantis, mane prašo šią naktį kabineto patalpose budėti. Sutikau. Bet vėliau apsigalvojau, kad pasielgiau neprotingai. Kokiem galam čia dabar budėti: telefono ir jokios kito ryšio priemonės nėra ir jeigu kas atsitiktų, ką aš prisišauksiu arba kas mane prisišauks? Beprasmė pareiga ir tiek. Jau beeinant visiems pro duris, įsiveržia kažkoks partizanų viršininkas, bent jis taip save pavadino, ir praneša vidaus reikalų ministeriui, kad vokiečiai įsakė šaudyti žydus. Ir esą kuo daugiau, tuo geriau. Kokius partizanus jis atstovavo ir kas per viršininkas jis buvo, taip ir nežinia. Ir ką plk.Šlepetys atsakė, taip pat nežinau. Taigi tau ir budėtojas! Ir kai jau visi išėjo, maždaug apie dvyliktą valandą, gretimame name nežmonišku balsu pradėjo šaukti kažkokia moteris. Daleidau, kad tai buvo žydė, nes šiame rajone jų daugiausiai ir gyveno. Ko ji šaukė, taip ir nesužinojau, bet kažkodėl mano pasąmonėje užkliuvo anas "partizanų vado" pranešimas. Vėliau naktis prabėgo ramiai. (Matulionis, 18)

1941.07.07 Vienas iš pirmųjų veiksmų, kurio ėmėsi žmonės, atrodytų, atstovavę nepriklausomos Lietuvos valdžiai, buvo kruvinos žydų - vyrų, moterų ir vaikų - žudynės. Lietuvių partizanų būriai tartum kraujo ištroškę šunys šniukštinėjo po gatves ir kiemus gaudydami iš baimės paklaikusius žydus, išsislapčiusius įvairiausiose vietose, kas kur galėjo. Juos būriais nusitempdavo nežinia kur. Kiti žydai pro langinių plyšius ir skyles stoguose stebėjo gatvės įvykius: žydus, surikiuotus ilgomis kolonomis, mušė lazdomis kur pakliuvo, lietuviai spjaudė jiems į veidus. Nusilpusius nešė giminaičiai, nes tie jau nepajėgė patys stovėti ant kojų po lietuvių "panaudoto gydymo". Kiti lietuviai stovėjo abipus gatvės ir tyčiojosi iš žydų nelaimės. Iš pradžių žydai nežinojo, koks likimas laukia jų suimtų gentainių. Vėliau atėjo žinios: juos nuvežė į kalėjimus, gestapą, vokiečių karines stovyklas, į Rotušės ir Nepriklausomybės aikštes. Lietuvių partizanų gaujos apsupdavo vieną ar du namus: keli saugodavo duris, kiti krėsdavo kambarius. Įrėmę nugaron šautuvų vamzdžius varė gyventojus lauk, rinko vertingesnius daiktus ir išeidavo pažėrę grasinimų, kad žydai būsią sunaikinti. Daugelis žydų buvo nužudyta butuose, po to butai apiplėšti. Kai kada plėšikavimo ir žudynių įkarštyje buvo prievartaujamos moterys. (Avhram Tory, Kauno getas: diena po dienos, 8)

According to plan

Kauno karo komendantūros įsakymas Nr.2 mini ir sieja LNP ir SD (Sicherheitsdienst) (per Heinz Graefe?), Wehrmacht, Jurgį Bobelį, kad visi lietuvių ginklai eitų per LNP. Panašu, kad tai susiję su Kazio Škirpos namų areštu, su "Geležinio vilko" kovos programa ir su LNP iškėlimu vietoj LAF.

Note the tight link between the Wehrmacht, SD (Heinz Graefe?), the LNP, Jurgis Bobelis and LAF. Note that here the LNP has replaced LAF in conjunction with Kazys Skirpa's house arrest. A form of recruitment into the LNP.

K. Škirpa rašo, kad pavojai Laikinajai Vyriausybei buvo tikri. Dr. Peteris Kleistas, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo patikėtinis, knygoje „Zwischer Hitler und Stalin“ (Tarp Hitlerio ir Stalino), rašo, kad gestapas reikalavęs areštuoti Laikinosios vyriausybės narius iš karto, kai tik vokiečių kariuomenė įžengs į Kauną. Iš slaptų Reicho dokumentų dabar jau žinoma, kad vokiečių laikysena Laikinosios Vyriausybės atžvilgiu buvo nulemta birželio 24-osios Vokietijos užsienio reikalų ministerijos direktyva neteikti naujajai Lietuvos vyriausybei jokios paramos, kadangi ji sudaryta be vokiečių įstaigų žinios. Karinėms institucijoms buvo įsakmiai nurodyta nesikišti į sprendimus, kurie paliekami išskirtinai politinės vadovybės kompetencijai.

Compare Raštikis's arrival in Vilnius with that of LLV who are not even mentioned by name. As in the newspaper.

Note that everything is done by plan - generalinė taryba - as devised in April.

1941 birželio mėn. 28 d. Buvo pas mane atvykęs plk.gydytojas Matulionis drauge su kun.Morkūnu kalbėtis apie žudymus žydų ir rasti pritarimą akcijai, kuria žydai būtų užtariami pas galios turinčius asmenis. Jie papasakojo tiesiog šiurpą sukeliantį užmušimą kelių dešimčių žydų, suvarytų vienan kieman, kurį tie žydai pirma turėjo savo rankomis nuvalyti. ... Iš manęs norėta gauti pasižadėjimą tuojau vykti Kaunan ir bandyti pasikalbėti su Kauno komendantu plk.Bobeliu ir galbūt partizanų štabo viršininku. Pačiai užtarimo minčiai pritariau, bet vietoj savęs pasiūliau prel.Šaulį, buvusį Raudon[ojo] Kryžiaus narį kaip savo pavaduotoją šitame žygyje. ... Paskui abiem atstovam parodžiau vynuogynus. (Arkivyskupo Skvirecko dienoraštis)

determined to solve the Jewish question by any means and with complete resolve. It was desirable, however, that the Jewish question not be raised immediately, as the unusually tough measures would also have created shock in German circles. It had to appear to the outside that the indigenous population itself reacted naturally against the decades of oppression by the Jews and against the terror created by the Communists in recent history, and that the indigenous population carried out these first measures of its own accord... It was the duty of the Security Police to initiate these self-purging actions and to guide them into the proper channels, so that the goal set for cleaning the areas is reached as quickly as possible. (Stahlecker, The Architect of Genocide, 171-172)

On June 30 Himmler and Heydrich set out from Himmler's field headquarters in East Prussia for a tour of the conquered Polish cities of Augustowo (Augustow) and Grodno in the former Russian zone of Poland. ... Grodno, a city of some fifty thousand, had a Jewish population of more than twenty-one thousand before the war, most of whom were probably still there. Yet Himmler and Heydrich found no police killing units in the city whatsoever. The next day Heydrich sent out an order to the Einsatzgruppen, reminding them of the need to keep pace with the military developments and to take the initiative. So, on July 3, police and SD units moving out from the East Prussian city of Tilsit killed 306 men and ten women in Augustowo. In Grodno a number of prominent Jewish intellectuals were shot, and then the police unit forced Jews between the ages of fourteen and sixty to report for compulsory labor. (The Architect of Genocide, 170)

Lohse and Rosenberg supposedly preferred ghettoization as a solution to the Jewish question. Rosenberg told some of his subordinates in Berlin that he could not see executing women and chidren. (The Architect of Genocide, 209)